Jokios sensacijos – tas pats Woody Allenas, ta pati Scarlett Johanson ir daugeliui jau iki gyvo kaulo įgrisęs scenarijus apie merginą, sutinkančią vaikiną, keistą misticizmą ir detektyvinį prieskonį, kuris nei gelbsti, nei per daug domina žiūrint filmą.
Apie ką mes čia
Filmas, kurio pavadinimas turėtų būti nuoroda į žiniasklaidoje seniau, o ypač ir dabar, aktualų sensacijų ieškojimą, pasakoja istoriją apie vieno magijos seanso metu įvykusį nuotykį, kai jaunai amerikietei studentei Sondrai (akt. S. Johanson) apsireiškia Sido Watermano (akt. W. Allenas) dvasia ir praneša, kad ji turinti užbaigti jo nepabaigtą darbą. Tas darbas – demaskuoti žudiką, kuris, kaip pasako Sido dvasia, yra ne kas kitas, kaip Peteris Lymanas (akt. Hugh Jackmanas) ir kuris yra neįtikėtinai turtingas bei žavus vaikinas.
Sondra, norėdama pateisinti savo žurnalistikos studentės vardą bei matydama daug perspektyvos nagrinėjant tokią sensaciją, patiki iš niekur atsiradusia dvasia ir pradeda tyrimą, norėdama patikrinti ar Peteris yra tai, kuo jį laiko Sidas. Tą geriausia galima padaryti užmezgant artimą kontaktą su savo tyrimo objektu – nepaisant to, jog žurnalistai bei normalūs mokslininkai greičiausiai prieštarautų tokiai technikai. Kur buvus kur nebuvus, pasibeldžia meilė ir Sondra stipriai įsimyli savo tyrimo objektą, kas sabotuoja jos pirminį tikslą ir apsunkiną visą procesą bei priverčia pradėti abejoti Sido teiginių legitimumu. Kas čia gausis? Nesąmonė gausis, NE-SĄ-MO-NĖ.
Vienintelė sensacija galėjusi būti filme – W. Alleno nebūvimas
Ar aš piktėju? Galbūt. Per tiek daug laiko, praleisto peržiūrint W. Alleno filmografiją pradeda atrodyti, kad kūrėjas nėra jau toks įspūdingas ir gebantis peržengti savo paties ribas negu kad bandoma jį tokiu pavaizduoti. „Sensacija“ čia vėl puikiai (bet vis dėlto apgailestaujant) tą parodo. Tos pačios meilės, kriminalų bei misticizmo temos, gražios moterys ir vyrai, keistas neurotiškas W. Allenas ir jau spėjęs pabosti humoras daugiau nebežavi.
„Sensaciją“ nepalankiai vertino ir kritikai, ir kiti W. Alleno kūrybos gerbėjai arba bent jau stebėtojai. IMDB šiam filmui skyrė vos 6,3, o kitose platformose ar bloguose vertinai ne ką geresni. Kino kritikas Stephenas Hunteras apskritai šį filmą pavadino „prasčiausiu W. Alleno filmu“ istorijoje. Drąsus teiginys. Mes gal nedrįstume taip teigti, tačiau pat filmas tikrai neprivers aikčioti iš nuostabos ar susižavėjimo.
Taigi, greičiausiai vienintelis būdas, kuris galėjo išgelbėti šį filmą ir pačią W. Alleno kaip kūrėjo reputaciją, buvo pagaliau surastos jėgos išmokti pasakoti istoriją, kurioje nefigūruoja romantinės plotmės, neįtikėtinai gražūs žmonės ir humoras, kuris jau tampa gerai atpažįstamas ir nuspėjamas.
Čia ir susimąstai – galbūt pats W. Allenas taip bando mus užhipnotizuoti, siūlydamas vis tokias pat istorijas kiekvienais metais, sukurdamas iliuziją, kad gyvena amžinai? Tokia prielaida iškyla, nes bežiūrint W. Alleno filmus jau sunku ir beatskirti kurie dabar metai. Visi juk filmai vienodai. Čia nejučiomis prisimeni ir kolumbiečio rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso knygą „Patriarcho ruduo“ arba legendinę „Šimtas metų vienatvės“, kurias neatidžiai skaitant, rizikuoji taip pat pamesti ne tik metus, kada vyksta veiksmas, bet ir patį naratyvą – viskas pasakojama spiralės būdu, besisukant ir susukant mums galvas. Tačiau G. G. Markesą aš be proto myliu ir gerbiu, kai tuo tarpu W. Allenas su tokia technika pradeda erzinti.
Aktorių vaidyba ir personažai
Šiuo metu reflektuojant filmą atrodo, kad ryškiausias ir daugiausiai pastangų reikalavęs pasirodymas buvo S. Johanson. Čia jai nereikėjo vaidinti eilinės gražuolės tuštutės – aktorei pagaliau pavyko ir šiek tiek parodyti savo komiškąją pusę. Bet čia, manding, ir baigiasi visi kūrybiniai iššūkiai šiai aktorei. Vis tiek juk kalba eina apie romantinę komediją su detektyvo prieskoniu, tad juostos formatas yra lengvas ir neįpareigojantis – nei aktoriams, nei žiūrovams.
H. Jackmano vaidmuo taip pat niekuo neypatingas – jis tiesiog kietas, turtingas, simpatingas ir paslaptingas vyras, širdžių ėdikas dėl kurio galvą pamesti gali visos. Vaidmuo neatrodo reikalaujantis be proto daug pastangų bei pastabų. Tuo tarpu W. Alleno veikėjas jau seniai matytas ir gerai pažįstamas. Neurotiškas, tiko ištiktas, keistai juokaujantis, besikabinėjantis prie jaunų simpatingų merginų. Kiek čia vaidybos, kiek čia personažo kūrimo – jau mūsų, pastabių žiūrovų, klausimas ir vertinimas.
Pavaidinkime, kad suprantame techniką
Arba pavaidinkime, kad W. Allenas yra kažkoks filmų kūrėjų bei kino technikos genijus. Iš esmės, šis filmas yra dar viena smėlio kruopelytė dideliame pasaulio kino paplūdimyje, tad atskirai reflektuoti apie tai, ką pamatėme šiame filme net neverta. Tai eilinis, niekuo neišsiskiriantis lengvas žiuralas vasaros vakarui (arba gruodžio vėlyvai popietei), kai nesinori intelektualių išmąstymų, o tik norisi pasižiūrėti kažką prastumiant laiką. Technikos subtilybių bei genialumo išraiškų šiame filme nebus rasta.
Summa summarum
Jau kaip šiek tiek burbėta prieš tai buvusioje pastraipoje, filmas tikrai nevertas didelio dėmesio jeigu save vadinate kino snobais arba kinomanais. Vienintelis atvejis, kai būtų galima rimtai spręsti ar žiūrėti šią juostą ar ne, tai klausimas kurį mažesnį blogį pasirinkti – bet kurį Emilio Vėlyvio filmą ar šį. Bet čia, vėlgi, jūsų, kaip žiūrovų asmeninė atsakomybė ir gebėjimas rizikuoti. O maž gal patiks. O maž gal mes čia neteisūs ir šis filmas iš tiesų yra genialumo ir originalumo viršūnė ne vien tik W. Alleno kūryboje, tačiau ir apskritai kino istorijoje! Prove us wrong!
