Jonathano Goldsteino ir Johno Francio Daley‘io kūrybinis duetas yra įdomus ir šiek tiek nestandartinis. Holivude režisieriai-porininkai dažniausiai būna susaistyti giminytės saitais, kaip broliai Coenai ar broliai Russo. Kiti duetai, kaip pavyzdžiui Philas Lordas ir Christopheris Milleris, būna, bent jau, panašaus amžiaus. J. Goldsteino ir J. Daley‘io pora yra kitokia. Jie nėra giminės, taip pat juos skiria net 17 metų amžiaus skirtumas. Įdomus ir šių kūrėjų kelias. Jie prisidėjo prie tokių sėkmingų projektų kaip juodoji komedija „Kaip atsikratyti boso?“ (angl. „Horrible Bosses“) ar „Žmogus-voras. Grįžimas namo“ (angl. „Spider-Man: Homecoming“). Tačiau jie, taip pat, yra atsakingi už visiška tragedija tapusio „Kvaišų šeimynėlės atostogų“ (angl. „Vacation“) perdirbinio paleidimą į pasaulį. Tad nenuostabu, kad prieš naujausio J. Goldsteino ir J. Daley‘io darbo „Žaidimų vakaras“ (angl. „Game Night“) peržiūrą galėjo kilti abejonių ir dvejonių. Visgi, ši juosta gerokai nustebino. Ir, galima drąsiai pasakyti, kad iš gerosios pusės. Tegu žaidimas prasideda!
Filmas pasakoja apie įvairius žaidimus ir varžymasį dievinančią porą Enę (akt. Rachel McAdams) ir Maksą (akt. Jasonas Batemanas). Jie organizuoja kassavaitinius žaidimų vakarus savo namuose, į kuriuos sukviečia draugų kompaniją. Netikėtai pasirodęs Makso brolis Bruksas (akt. Kyle‘as Chandleris) pakviečia visą kompaniją pas save ir pasiūlo paįvairinti nusistovėjusį žaidimų vakarą su nauja bei inriguojančia pramoga. Tačiau niekas nesitikėjo, kad galvosūkių žaidimas taps kraują stingdančiu išbandymu, kuriame prasimanymai maišysis su realiu gyvenimu.
Kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet labiausiai „Žaidimų vakaras“ stebina dėl pastangų, kurios įdėtos kuriant šį filmą. Didžiųjų Holivudo studijų komedijos pastaraisiais metais buvo tikrai nuviliančios ir jau pradėjo varginti dėl savo plokščių siužetų, neįdomių bei neišplėtotų veikėjų ir labai, labai jau prasto humoro. Naujausias J. Goldsteino ir J. Daley‘io darbas nėra šedevras ir tokiu nepretenduoja tapti. Tačiau kūrėjai stengėsi prie visų svarbiausių kūrinio komponentų, didelį dėmesį kreipdami net į mažiausias smulkmenas. O tai tikrai pradžiugins banalių ir lėkštų komedijų išvargintą žiūrovą.
Šio filmo siužetas tikrai nenuvilia. Neretai Holivudo projektai pirmojoje savo pusėje mus sudomina, užkelia intrigą iki aukštumų, tačiau visas filmo potencialas labai greitai subliūkšta. Nors pirmoji „Žaidimų vakaro“ dalis yra geresnė už antrąją, didelio kokybinio nuosmukio filmui persiritus į antrąją pusę nepajuntame. Kaip tik, kūrėjai iš rankovės traukia naujus kozirius, naujus netikėtumus ar istorijos kabliukus. Tokiomis priemonėmis norima išlaikyti žiūrovo dėmesį iki pačios pabaigos. Nors ne visi triukai pasiteisino, kūrinys nėra nuobodus ir intrigą laiko iki pačios pabaigos.
Kūrėjai stengėsi veikėjus kuo labiau individualizuoti, kiekvieną personažą padaryti iškirtiniu ir įsimintinu. Pagrindinę draugų kompaniją galime skirstyti į tris poras ir nė viena iš jų nebuvo tik statistai, kurie tiesiog egzistuoja kažkur greta, kol vystosi pagrindinė istorija. Kiekvienas veikėjas turėjo išskirtines savybes, kiekviena iš porų turėjo savus konfliktus ir motyvacijas, kurios papildė pagrindinę filmo siužetinę liniją. Nors kartais buvo bandoma klibinti tą pačią problemą po keletą kartų, kas po truputį galėjo pabosti, reikia pagirti kūrėjus, kurie nusprendė istoriją vystyti per keletą skirtingų veikėjų. Galima teigti, kad toks sprendimas dar labiau pagilino siužetą ir suteikė jam daugiau dinamikos ir žaismo.
Nustebino stilistinis filmo pateikimas. Kai kurie svajonių fabriko studijų filmai yra akivaizdžiai nufilmuoti bet kaip, įkomponuojant į rodomus vaizdus garsius šiuolaikinės muzikos hitus. Žinoma, jie nėra filmuojami prastos kokybės kameromis, tačiau kažkokį specifinį meninį apipavidalinimą ten pamatyti yra išties sunku. „Žaidimų vakaras“ gerai pasirodė keletoje vaizdinių plotmių. Kameros darbas įnirtingose veiksmo scenose yra tikrai kokybiškas, o tokio gero adrenalino perteikimo vaizdais galėtų pasimokyti ir kai kurių veiksmo filmų ar trilerių kūrėjai. Tačiau labiausiai nudžiugino tai, kaip kūrėjai pažvelgė į pagrindinę filmo temą – žaidimus. Kai kuriose scenose filmo pasaulis atrodė kaip stalo ar kompiuterinių žaidimų imitacija. Muzikiniai motyvai taip pat kartais priminė senų vaizdo žaidimų melodijas. Tad „Žaidimų vakaras“ vietomis buvo tikras džiaugsmas akims bei ausims.
Kartais laukelyje, kuriame turi būti nurodytas filmo žanras, žodis „komedija“ gali nieko nereikšti. Ir aš, ir jūs esame matę filmų, kurie save pristato kaip komiškojo žanro atstovus, tačiau šypsenos tikrai neišspaudžia. „Žaidimų vakaras“ gal ir nėra patį protingiausią humorą propaguojanti komedija, tačiau ji prajuokina. Taip, čia irgi yra lėkštų juokelių, tačiau jie kokybiški. Juokaujama apie daugybę temų, ne tik apie aną galą, ir vien tai šį filmą pakelia aukščiau daugelio holivudinių komedijų.
Pagrindinė aktorių gvardija pasirodė tikrai stipriai. Jei iš Jasono Batemano, Rachel McAdams ar Kyle‘o Chandlerio to ir buvo galima tikėtis, tai apie save garsiau paskelbė ir iki tol mažiau girdėti profesionalai, tokie kaip, Billy‘is Magnussenas, Sharon Horgan, Lamorne‘as Morrisas ar Kylie Bunbury. Visiškai nuostabų ir juokingą veikėją įkūnijo Jesse‘is Plemonsas. „Žaidimų vakare“ epizodiškai pasirodo nemažai kitų garsių aktorių, kurie tikrai pradžiugina savo kelių minučių apsireiškimais ekrane.
„Žaidimų vakaras“ – komedija, kurios kūrėjai stengėsi ją kurdami. Galbūt skamba absurdiškai, tačiau ekranus pasiekia tikrai daug juostų, kurių autoriai neįdėjo daug noro ar pastangų, o tik laukė savo banko sąskaitos papildymo. J. Daley‘is ir J. Goldsteinas į savo darbą pažiūrėjo atsakingai, smulkmeniškai padirbėjo prie šio filmo ir padovanojo mums gerą ir kokybišką pramogą kine.
