Vesper. Viktės recenzija

Fantastikos žanras Lietuvos kine dar tik žengia pirmus žingsnius – tokius pirmus, kad kol kas užtenka vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti. Atmetus kelis trumpametražius ir Lietuvos kino centro fantastikos žanrui priskiriamą Alvydo Šlepiko komediją „Vedybos, skyrybos ir barsukas“ (2020 m.) (tikrai taip, jau vien pavadinimas žada gausią fantastikos dozę), bei atidavus duoklę Arūno Žebriūno „Velnio nuotakai“ (1974 m.), galima suskaičiuoti, kad lietuviškoje filmografijoje fantastinių – o konkrečiau: mokslinės fantastikos – filmų kol kas buvo lygiai du: Algimanto Puipos „Edeno sodas“ (2015 m.) ir Kristinos Buožytės „Aurora“ (2012 m.). Būtent K. Buožytė, kurią visai pelnytai galima vadinti mokslinės fantastikos pradininke Lietuvos kine, praėjus dešimčiai metų nuo „Auroros“, į kino ekranus grįžta su nauju ir neabejotinai daug fantastiškesniu kūriniu „Vesper“.

Trumpai apie filmo siužetą

Postapokaliptiniame pasaulyje, kur ekosistemos sunaikintos ir dėl to trūksta maisto, gyvena trylikametė paauglė Vesper (akt. Raffiela Chapman). Mergaitė slaugo prie lovos prikaustytą tėvą (akt. Richard Brake), dienomis vaikštinėja po nualintas apylinkes bei slapta užsiima biologiniais eksperimentais, kurie galbūt galėtų išspręsti maisto trūkumo problemą. Įtempti santykiai su susvetimėjusia vietos bendruomene ir jos vadovu, Vesper dėde Jonu (akt. Eddie Marsan) dar labiau komplikuojasi, kai Vesper miško gilumoje randa sužeistą paslaptingą moterį Kameliją (akt. Rosy McEwan) ir, parsivedusi namo, imasi ją slaugyti.

Lietuviškas fantastinis filmas? Ir taip, ir ne

Neslėpkim – daugumos žiūrovų santykis su lietuvišku kinu yra pakankamai komplikuotas: iš anksto „žinom“, kad bus blogai, bet vis tiek einam ir žiūrim – nors ir su slapta viltimi, kad šįkart bus kitaip, bet vis tiek daugiausiai tam, kad po seanso galėtume pareikšti: „Ar aš nesakiau?“. Tai „Vesper“ yra viena tų retų išimčių, kuri iš anksto atsineštą skepsį nugesina jau savo pirmaisiais kadrais, užkabina ir įtraukia į savo pasaulį.

Vis tik šokinėti ir šaudyti fanfaras, signalizuojančias, kad pagaliau išaugome iš to rymojimo prie lango ir tylos dialogų kino, kiek ankstoka. Nes… paprasčiausiai „Vesper“ nėra lietuviškas filmas. Taip, dalis filmo prodiuserių, techninio personalo ir antraplaniai nė vieno žodžio neištariantys aktoriai yra lietuviai, filmuota Lietuvoje, scenarijaus autorė ir režisierė yra K. Buožytė – bet ji tai darė su savo ankstesnių filmų partneriu prancūzu Bruno Samperiu. Bet visi pagrindiniai aktoriai kalba angliškai – tad į Oskarų kandidatus geriausio tarptautinio filmo kategorijoje šio filmo niekaip negalėsime siųsti, net jei norėtume. Tiesiog tai yra tarptautinis projektas, prie kurio prisidėjo įvairių šalių atstovai.

Postapokaliptinė vizija

Filmas nuo pat pirmųjų kadrų pribloškia kokybe, novatoriškumu (bent jau lietuviško, jei „Vesper“ tokia laikysime, kino kontekste) ir drąsia vizija. Jei „Auroros“ fantastika daugiau mažiau atitiko lietuvišką kino tradiciją „pasidaryk pats“, kurią režisieriai taip mėgsta numesti žiūrovams, tai „Vesper“ vizualine prasme tikrai nustebina.

Nors ir sunku lyginti abu šios režisierės filmus, tačiau kokybinis šuolis su „Vesper“ yra akivaizdus. Pirmiausia pasiekia vizualika: ūkanota aplinka, atitinkamas drėgmę ir niūrumą perteikiantis koloritas, įspūdingos dekoracijos, kostiumai, dėmesys detalėms. Tada, vyniojantis filmo siužetui, susidaro suvokimas apie tą pasaulį, kuris trumpai pristatomas ilgu titru filmo pradžioje.

Pagirtina tai, kad filmo kūrėjai sugeba pristatyti pasaulį su savomis, kad ir žiauriomis taisyklėmis, ir kartu užkabinti vieną kitą „povandeninę“ temą. Nors kritiškai vertinant fantastikos žanre „Vesper“ nieko super naujo neišranda, vis tik gana neblogai pasinaudoja jau egzistuojančiomis idėjomis ir jas sujungia į funkcionuojančią visumą.

Vis tik tenka pripažinti, kad po tuo įspūdingu vizualiniu sluoksniu atsiskleidžiantis scenarijus – ne pati stipriausia ši filmo vieta. Užkabinama tikrai daug įdomių siužetinių linijų, bet tiek jos, tiek personažai lieka neatskleisti, o filmo pabaiga (po tikrai neblogų įtampos akimirkų) su tokiam filmui per daug banaliu moralu („vaikai – žmonijos ateitis ir viltis“) paleidžiama pavėjui visai atvirais galais.

Personažai ir aktoriai

Kaip jau minėta, visi pagrindiniai filmo aktoriai yra ne lietuviai. Gal ir gerai – pasirinktieji savo darbą atliko neblogai, o žiūrovams nereikia kęsti lietuvių aktorių dirbtinų teatrinių intonacijų.

Pagrindinį Vesper vaidmenį atliko jauna, bet jau ne viename filme ar seriale spėjusi nusifilmuoti britų aktorė Raffiella Chapman, 2016 m. šmėstelėjusi ir Timo Burtono klaikioje Ransomo Riggso knygos ekranizacijoje „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. „Miss Peregrine’s Home for Pecular Children“). Jos vaidinama Vesper – tvirta ir užgrūdinta gyvenimo sąlygų, tačiau mylinti ir atsidavusi sunkiai sergančiam tėvui.

Kaip leidžiama suprasti iš trumpos užuominos, Vesper tėvas Darius – buvęs karys, kas tiesiogiai ir nulėmė tokią jo būklę. Jis visiškai paralyžiuotas, judinti gali tik akis. Tiesa, bendrauti gali „įsikūnijęs“ į biomechaninį droną – savotišką levituojantį sakfandrą su vaikiškai nutepliotu primityviu veideliu. Įdomu tai, kad Vesper visiškai neįgalaus tėvo nelaiko našta ir rūpinimąsi juo priima kaip savaime suprantamą dalyką. Savo ruožtu judėti negalintis Darius turi būti tikras, kad Vesper bus saugi tame nedraugiškame ir laukiniame pasaulyje, kuriame jie gyvena.

Jei Vesper giminystės ryšiai su Jonu paaiškėja ne iš karto, ko gero, nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane, tampa aišku – tai pagrindinis filmo antagonistas. Nors jų gyslomis nemaža dalimi teka vienodas kraujas, Vesper ir Jonas vadovaujasi skirtingomis vertybėmis. Tačiau reikia pripažinti – abu yra atkaklūs ir savo tikslo siekiantys. Kita vertus, Jonas nėra tas šabloninis holivudinis blogiukas, kikenantis iš pasitenkinimo dėl to, koks blogas jis yra – jei iš moralinės pusės jo elgesio negalima pateisinti, tai bent jau galima suprasti – taip jis stengiasi dėl savo ir savo globotinių gerovės, kad ir kokios kainos tai pareikalautų. Šalutinis kontekstas – Jonas su savo berniūkščių gauja primena Dėdę ir jo bernelius paklydėlius iš Philipo Reeve’o „Pragaro mechanizmų“ – greičiausiai tai tik sutapimas, bet tai tik patvirtina ankstesnę mintį apie tai, kad į „Vesper“ sudėti jau egzistuojantys fantastikos konceptai ar idėjos.

Paslaptingosios Kamelijos mįslės įminimą teatskleidžia pats filmas. Tarsi elfė (čia jau, žinoma, iš kitų fantastinių pasaulių) atrodanti moteris kartais veikia prieš savo prigimtį (atsižvelgiant į tai, kas ji iš tiesų yra) ir turi tam tikrų magiškų galių. Nors išplatintame atsiliepime režisierė ypač gyrė Kameliją suvaidinusią Rosy McEwan, vis tik ekrane kai kurios jos reakcijos ar intonacijos neatrodė natūraliai. Vėlgi – galbūt tai reikėtų nurašyti personažo prigimčiai, bet vis tik greičiau tai buvo prastesnės vaidybos epizodai.

Aktorių sąraše taip pat surasite Melanie Gaydos pavardę. Itin retą genetinį sutrikimą turinti mergina geriau pažįstama kaip įspūdingų fotosesijų modelis, bet dėl unikalios, beveik nežemiškos išvaizdos ji yra kviečiama ir filmuotis. „Vesper“ jos pasirodymas epizodinis, bet įsimintinas – M. Gaydos suvaidino džagą – vieną iš Citadelės, kurioje gyvena išrinktieji, laboratorijoje sukurtų padarų, išnaudojamų kaip darbininkai ar tarnai. Nors iš pradžių ši scena atrodo tarsi savitikslė, vis tik vėliau ji sėkmingai įsikomponuoja į bendrą „Vesper“ pasaulio vaizdą. Vėlgi – paliesta įdomi tema taip ir lieka menkai užkabinta, nors turėjo potencialo būti išplėtota daugiau.

Tad tenka apgailestauti – nors personažai yra įdomūs, o jų istorijos – įtraukios, jie daugiausiai taip ir lieka tik paviršutiniškai užkabinti.

Techniniai dalykai

Kalbant apie techninę pusę visų pirma reikia – tiesiog privaloma – aptarti jau anksčiau ne kartą minėtą šio filmo vizualiką. Jei bent iš dalies „Vesper“ laikysime lietuvišku filmu – tai lietuviškame kine analogų tam, ką išvystame čia, nėra.

Net jei tas lietuviškas cepelinų spalvos koloritas kituose filmuose jau būtų gerokai pakyrėjęs, čia jis išnaudojamas idealiai. „Vesper“ pasaulis – tai postapokaliptinis pasaulis, sudarytas iš purvo, dulkių, šukių, šiukšlių, gleivių, kraujo ir žaizdų. Tad lietuviškas klimatas ir kraštovaizdis, padabintas įspūdingomis dekoracijomis ar kompiuterinės grafikos sukurtais objektais, čia puikiai pasitarnauja perteikiant slogią to niūraus pasaulio nuotaiką. Tačiau net ir juodžiausioje tamsoje spindi šviesa – taip postapokaliptiniuose purvynuose šviečia Vesper auginami fantastiški įvairiaspalviai augalai – jų grožis, kurį kontrastinga aplinkos pilkuma tik sustiprina, tikrai pakeri.

Šios gėlės, kaip ir kitos aplinkos detalės, buvo kuriamos tiek kaip dekoracijos, tiek panaudojant specialiuosius vaizdo efektus, kurie šiame filme, nepaisant sąlyginai nedidelio biudžeto, yra tikrai kokybiški. Pvz. Vesper tėvo Dariaus „balsas“ dronas buvo ir realus mechaninis, ir sugeneruotas specialiaisiais efektais.

Galima pastebėti ir vieną kitą klaidą: pvz., smaigstant peiliu kitą gyvą būtybę beveik neapsitaškoma krauju, miške rastos sužeistos Kamelijos šviesūs rūbai yra be jokios dėmelės ir pan. Greičiausiai tai tik pražiūrėtos smulkmenos, nes bendrai filmo kūrėjų dėmesys, skiriamas detalėms, stebina gerąja prasme.

Tas detales puikiai fiksuoja kamera. Ji ir sustingsta ties reikiamu objektu, ir sufokusuoja dėmesį į ką nors, išskirdama iš bendro fono, naudojami įvairūs rakursai. Tiesa, šis filmas – ne iš tų, kuriuos galima žiūrėti ką nors užkandžiaujant. Čia netrūksta ir labai šlykščių vaizdų, rodomų itin prikišamai.

Jei vizualinė pusė yra tiesiog puiki, fonetinės dalies taip vienareikšmiškai vertinti neišeina. Vėlgi, daugiau pliusų nei minusų: garso takelis puikus, muzika ir foniniai garsai sumaniai panaudojami sustiprinti vaizdais kuriamą įspūdį. Bet vėl eilinį kartą užlipama ant to paties lietuviško kino vėžio grėblio – personažų artikuliacija dažnai yra tokia bloga, kad neįmanoma suprasti, kas sakoma. Kad tai – konkrečiai šio filmo bėda, patvirtina vaizdo interviu su tais pačiais aktoriais, kur aktorių dikcija yra aiški ir suprantama.

Reziumė

„Vesper“ – įspūdinga ir iš gerosios pusės nustebinanti mokslinės fantastikos juosta, kuri nukelia į negailestingą, tačiau labai intriguojantį pasaulį. Įspūdinga vizualika, kokybiško vaizdo efektai, pakankamai stiprus aktorių darbas, įdomūs personažai ir be didesnių logikos spragų pateikiamas paslaptingas postapokaliptinis pasaulis tampa šio filmo varomąja jėga, įtraukiančia žiūrovus. Vis tik šiek tiek gaila, kad didelį potencialą turinčios tiek personažų, tiek apskritai to rodomo pasaulio linijos lieka iki galo neišnaudotos, o filmo pabaigai pritrūksta tos jėgos, kuri pulsuoja didžiąją jo dalį. Bet kokiu atveju, „Vesper“ – tikrai įspūdingas ir dėmesio vertas reginys, net jei lietuvišku jį laikyti būtų kiek per daug drąsu ir savanaudiška.