„Keista snieguolės istorija“
Indų kilmės režisierius Tarsemas Singhas, sukūręs tokius meninius postmodernistinius kino darbus kaip „Celė“, „Bekraštė istorija“ bei epinį veiksmo filmą remiantis graikų mitologijos motyvais „Nemirtingieji“, pristato keistai spalvingą Snieguolės istorijos interpretaciją kitu kampu, nei ji pateikta klasikinėje pasakoje.
Filmo centre vaizduojama karalystė, kurią valdo piktoji, bet kartu savo emocinę būklę keičianti karalienė. Nors tai našlė, kuri apsikrovusi turtais bei pavaldiniais, širdyje ji svajoja apie princą ant balto žirgo. Jos akį patraukia jaunasis princas Alkotas – drąsus ir kartu romantiškai žavus jaunuolis. Kiekviena mergina svajoja apie jį, bet jo akį patraukė Snieguolė. Gaunasi visai įdomi situacija ir meilės trikampio interpretacija pasakos pavidale. Šią problemą labai lengvai išsprendžia piktoji karalienė, pasinaudodama gudrybe ir išsiųsdama gražiąją Snieguolę iš pilies į plačius bei pavojingus miškus. Mergina neprapuola ir susipažinusi su banditais nykštukais rengia planą atkeršyti blogajai pamotei.
Žiūrint į visą naujos interpretacijos pavidalą, susidaro jausmas, kad scenaristai visiškai nuėjo į pievas sukurdami tiesioginę Snieguolės parodiją. Bendras vaizdas sukuria pasakiškos pasakos pasaką, kuri turi mažai bendro su klasikiniu kūriniu, o dar visai groteskiškas juostos pavidalas dekoracijų pagalba. Nelemta čia pamatyti krištolinio karsto, mirusios Snieguolės atvaizdo ar įkaitusių metalinių batelių, užtat yra trimetrinės medinės marionetės, nykštukai milžinai bei pilys, pastatytos indų architekto pagalba. Žiūrint į viso filmo foną, tai dviprasmis Singho kūrinys. Iš vienos pusės tai erezija klasikinio kūrinio atžvilgiu, o iš kitos pusės, atmetus pasakos rėmus, visiškai save kompromituojantis kostiumuotas farsas. Indiškos kultūros įnešimas yra matomas plika akimi. Architektūra bei pats filmo siužeto pateikimas su šokiais viso pasirodymo gale sudaro uždarą juostos struktūrą, patemptą spalvingų dekoracijų pagalba. Personažai irgi atbaido, nes tas gerumas, kuris sklido iš nykštukų pusės, prapuola ir pavirsta į buduliškų manierų gaują. Princas bei pati Snieguolė – tarsi atspindys šiuolaikinio jaunimo atžvilgiu, o karalienė -tiesiog tuščios barakudos interpretacija. Žaismas tarp personažų realistiškumo ir jų sprendimų susipina su nonsensu.
Tarsemo Singho filmai yra vizualiai keisti, bet sukuria kito pasaulio viziją. Šiuo atveju matosi labai didelis panašumas į jo „Bekraštę istoriją“, kurios dėka jis įgavo puikaus vizijonieriaus statusą. Spalvingos dekoracijos bei prašmatnūs herojų kostiumai sukuria pasakišką atmosferą, bet tik tai ir yra visos juostos didžiausias pliusas, jeigu atsižvelgsime, pagal kokios pasakos motyvus ji buvo sukurta. Garso takelio pagalba vyksta žaidimas, nes monotonišką melodiją keičia kita monotoniška melodija. Operatorius, kuris atlieka puikų darbą, stipriai griebia už emocinio juostos pavidalo, nes visokiais rakursas filmuotos scenos pasodrina juostą. Grimuotojai, kurie tiesiog pasišaipė iš jaunos Lily Collins, verti pagyrų. Jos antakiai viso filmo metu gyveno savo atskirą gyvenimą bei yra visos juostos didžiausiame dėmesio centre.
Iš aktorių pusės nebuvo jokių netikėtumų, tačiau didžiausia filmo pažiba buvo puikioji Julia Roberts ir jos puikus blogio įsikūnijimas piktosios karalienės pavidale. Keistai ir žaismingai ji ekrane keičia personažą, o tai yra puikus reginis žiūrovų akims. Jaunoji Lily Collins bei Armie‘is Hammeris sukūrė kovingą meilės duetą, kupiną akrobatinių triukų. Smagiai kartu žiūrisi šie jaunuoliai. Visas nykštukų būrys – tai didžiausias minusas, nes kiekvienas iš jų spindėjo vien tik neigiamomis emocijomis, o bandymas sukurti kažką juokingo ir šmaikštaus tiesiog pavirsdavo į lėkštą personažo atvaizdą.
„Veidrodėli veidrodėli“ – tai filmas, kurį sunku pavadinti klasikinės pasakos interpretacija dėl savo tuščio turinio, tačiau vizualiai neblogas darbas, kurio dėka Tarsemas Singhas pasišaipė iš visiems žinomo kūrinio pridėjęs savo vizijas apie pagal jį matomą pasakišką pasaulį, neturintį nieko bendro su kitomis pasakomis.
