Taikinys #1

„Operatyvinė misija“

Buvusi „pasaulio karaliaus“ Jameso Camerono žmona Kathryn Bigelow, žinoma kaip labai vyriškų filmų, pvz kultinio 1991 metų „Ant bangos keteros“ ar 2002 metų trilerio „K-19“, kūrėja, išgarsėjusi, kaip pirmoji moteris kino istorijoje, metusi iššūkį Kino Akademijai bei 2010 metais Oskarų ceremonijoje su patriotiniu ir brutaliu „Išminuotojų būriu“ nugalėjusi savo buvusio vyro revoliucinį „Įsikūnijimą“, pristato dar vieną panašaus konteksto juostą. Šį kartą Oskarinė ledi visus kviečia pamatyti patį kontraversiškiausią metų filmą apie nesugaunamo Osamos Bin Ladeno sunaikinimo operaciją, paremtą pagal tikrus operacijos šaltinius ir parodančią pačius tamsiausius jos užkulisius.

Apie ką mes čia..

Po visam pasauliui lemtingų rugsėjo vienuoliktos įvykių pačios geriausios JAV tarnybos turi vieną vienintelę užduotį – sugauti teroristą numeris vienas – Osama Bin Ladeną. Įvairiausiais būdais, išradingiausiais kanalais bandoma sužinoti apie tos siaubingos dienos užkulisius. Praėjus dešimt metų nuo operacijos jau prarandama viltis, jeigu ne vienos stiprios moters tikėjimas, kuri įsitikinusi, jog Bin Ladeno slėptuvė bus greitai atskleista.

Kūrinio vidus

Žiūrint šią juostą ir į pačią jos kūrėją kyla labai keistas jausmas. Visgi prisiminus trijų metų senumo Oskarų ceremoniją ir kaip ponia Bigelow tiesiog išplėšė Jamesui Cameronui iš rankų Oskarus, tai buvo visur labai aptariamas įvykis, nes visgi gal ir pati Kino Akademija prisidėjo prie to, kad reikėtų šiek tiek nuleisti iš padangių „pasaulio karalių“. Kita vertus, tema apie patriotizmą ir propagandos skleidimas kiekviename juostos kampe irgi prisidėjo prie pergalės. Kaip bebūtų, šį sykį Kathryn Bigelow nenusileidžia savo tradicijoms ir pristato tokios pat temos filmą. Atrodo, lyg moteris tyčia siektų dar vieno Oskaro. Atmetus visus įtarimus ir pradedant analizuoti filmą reikia iš karto pripažinti – juosta skirta labiau amerikiečiui. Filmo scenarijus puikus, reikia pripažinti, jog viskas labai sklandžiai pasakojama, tik vienas momentas neduoda ramybės – paties filmo struktūra panaši į dokumentinio filmo stilių, o tą mes jau matėme pas Bigelow 2009 metais. Įvykiai ir scenos tiesiog sulipdytos, eiliškumas yra, tačiau apsieinama be vientisos pasakojimo linijos ir gauname kadrų šou. Kita vertus, šį mažą nesusipratimą kompensuoja tai, jog viskas kurta pagal tam tikrus šaltinius ir norėta kuo detaliau papasakoti viską, todėl šiuo atveju laimi scenaristai. Kaip ir galima buvo tikėtis, juosta yra perpildyta didvyriško JAV pareigūnų patriotizmo, kur gi be jo. Po tokio stipraus savo propagandinės temos konteksto jauni plikagalviai „patriotai“ užsinorės stoti į karinę tarnybą bei eiti ginti savo šalies orumo už tūkstančių kilometrų. Žinoma, gi demokratiją reikia skleisti visame pasaulyje, ypač ten, kur yra naftos. Parodomas ir žiaurumas, net labai taikliai atspindintis tardytojų kasdienybę, tačiau dėka režisierės meistriškos rankos šiose scenose galima pamatyti tokią didžiulę patriotinę idėją, jog anksčiau minimi „plikagalviai“ dar labiau užsinorės kariauti. Visgi paties filmo branduolį sudaro tikėjimas. Jaunos moters tikėjimas, kuri deda visas savo jėgas, kad suimtų teroristą numeris vienas. Jos paveikslas yra lyg draminis visuomenės atspindys. Kalbame apie moteris karjeristes, kurios neturi nei šeimos, nei artimųjų, kurios gyvena kitiems siekiams, o su laiku supranta, jog įbrido į bedugnę, o iš jos kelio atgal nėra. Pats veiksmas yra labai užsitęsęs, begalybė nereikalingų scenų ir dialogų, o labiausiai erzina intrigos nebuvimas. Taip, einant į filmą žinome, kaip viskas pasibaigs, tačiau pati operacija be kokių nors didesnių ir intriguojančių vingių. Juosta labai lėtai įsivažiuoja, viduryje yra bent šioks toks dinamiškesnis momentas, bet jis smukdamas žemyn vėl sulėtėja. Visgi filmą galima pavadinti labiau drama, nei trileriu, kaip visur anonsuoja žiniasklaida. Savo tema juosta yra stipri, išdirbta, tačiau jai nėra būdinga individuali atmosfera. Prisiminus tokius filmus kaip 2007 metų „Karalystė“, 2008 metų „Išdavikas“ ir „Melo pinklės“, 2010 metų „Žalioji zona“, net ir Oskarinį Bigelow filmą „Išminuotojų būrys“   – jie visi stovi aukščiau savo intriguojančiu pateikimu, nei šis naujas kūrinys apie patį ieškomiausią pasaulio teroristą. Filmas kaip prasideda be minties, taip ir pasibaigia – įdomus tik pats jo vidurys. O gaila, nes galėjo žymiai stipriau pateikti tokią vertingą temą ne vien manipuliuojant vargšų amerikiečių paauglių patriotizmu. Ir reikia pripažinti, kad tai nėra tas filmas, už kurį režisierė nusipelno dar vieno Oskaro – 2009 metų filmas buvo stipresnis ir brandesnis.

Techninės pusės ypatumai

Juosta negali pasigirti stipriais muzikiniais kūriniais, nors tas ir liūdina labiausiai – visgi filmo anonse skambėjo toks nuostabus Scala & Kolacny Brothers kūrinys „Nothing Else Matters“, kuris tikrai būtų papuošęs šį darbą. Labai nykios ir kartu pilkos kompozicijos. Užtat didžiausią įspūdį palieka operatorius Greigas Fraseris – jo drebančios kameros manevrai labai pagyvina nuobodulio kamuojamas scenas, o kartu ir priartina žiūrovą prie įvykių sūkurio. Stiprus garso montažas, kas labai pastebima sprogimų scenose. Specialiųjų efektų kaip ir nėra – viskas pateikiama autentiškai, kas yra didelis pliusas kūrybinei grupei.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viso filmo veiksmą ant savo pečių nešasi pati talentingiausia jaunos kartos aktorių atstovė, tobula kino diva Jessica Chastain. Jaunai aktorei tai puikus metas, ji gauna įvairiapusių vaidmenų skirtingų žanrų filmuose, kur atskleidžia visą savo potencialą. Sukurtas stiprus ir valingas personažas, o kartu toks trapus, nelaimingai drovus ir grėsmingas, karštas ir šaltas. Visa tai – tobulai įkūnyta Maja. Atsižvelgus į visus 2012 metų pagrindinius moteriškus vaidmenis kine galima drąsiai teigti, jog tai yra unikaliausias metų pasirodymas. Buvęs Jessicos kolega iš tų pačių 2012 metų filmo „Virš įstatymo“,  charizmatiškas Jasonas Clarke‘as visgi nesugeba prilygti savo draugei, tačiau jo personažas yra esminis, atskleidžiantis purviną tarnybų veidą. Nepastebimas yra ir kitas ne ką mažiau talentingas australas Joelis Edgertonas. Neįdomus ir pilkas pasirodymas, o labai gaila – jis potencialo turi ne mažiau nei pati pagrindinio vaidmens atlikėja. Visgi pripažinkime, šis filmas – tai anšlagas ir savo jėgų demonstracija Jessicai, kuri neabejotinai yra verta Oskaro statulėlės.

Verdiktas

„Taikinys #1” – tai stipri drama, atskleidžianti tamsiausius JAV specialiųjų tarnybų veiksmų užkulisius, tačiau kiekviename kampe perpildyta patriotizmo ji tampa dar vienu puikiu propagandos įrankiu verbuoti į karinę tarnybą jaunus žmones. Puiki vaidyba, geras scenarijus ir išraiškingas operatoriaus darbas yra geriausia, ką šis filmas turi, tačiau tai tikrai nėra pats geriausias ir Oskarų verčiausias metų filmas, o tuo labiau jis žymiai nusileidžia ankstesniam žinomos režisierės darbui, už kurį jį buvo pripažinta Kino Akademijos.