Saulės kultas

Nesu siaubo filmų megėjas dėl dviejų priežasčių: 1. Jie labai retai kada būna kokybiški. 2. Aš nemėgstu baimės jausmo. Į „Saulės kultą“ taip pat ėjau skeptiškomis nuotaikomis, ir maniau, kad tai bus dar vienas nekokybiškas filmas. Pirmoji priežastis neįvyko – „Saulės kultas“ yra tikrai geras filmas. Dėl antrosios – aš tikrai buvau šiurpiai išsigandęs, bet žinoma, dėl šito taškų nenuimsiu.

„Saulės kultas“, arba „Midsommar“, yra režisieriaus Ari Aster, kuris išpopuliarėjo su praeitais metais išleistu filmu „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“), kūrinys. Pastarojo matyti neteko, bet iš recenzijų suprantu, kad abudu filmai savo stilistika labai panašūs – lėtas, psichologinis siaubas. Panašu, kad Ari Aster tai sekasi, mat prieš „Saulės kultą“ jau seniai mačiau filmą, kuris paliktų tokį psichologinį terorą manyje.

Siužetas pasakoja apie grupelę draugų, kurie keliauja į vieno iš grupelės narių gimtajį kaimą Švedijoje stebėti ir sudalyvauti vietinės reikšmės Vasarvidžio šventėje (kažkas panašaus į mūsų Jonines). Vienas iš draugų rašo apie tai savo daktaro disertaciją, kaip supratau, antropologijos srityje, tad viskas turi ir mokslinį požiūrį. Istorijos viduryje yra Dani ir Kristianas, kurių santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Kristianas nuolat pamiršta tokius dalykus, kaip savo merginos gimtadienį ar jų metines, ir panašu, tik ieško progos išsiskirti, tačiau vis yra spaudžiamas kažkokios keistos kaltės, ar neranda progos. Galiausiai, įspaustas į kampą, jis pasikviečia Dani vykti su jo draugais į Švediją, tikėdamasis, kad galbūt viskas išsispręs ten. Nuvykę į Helsinglandą, draugai apsidžiaugia: viskas labai gražu, baltais lininiais drabužiais apsirėdę vietiniai labai draugiški, o jaunimas irgi „prie chebros“ – visi kartu pavartoja narkotikų. Atrodo, tiesiog idiliškas gyvenimas – tačiau su kiekviena kaime praleista diena viskas tampa vis keisčiau, ir pradeda aiškėti, kad tai ne šiaip maža kaimo bendruomenė švenčianti Vasarvidį, o tikrų tikriausias pagoniškas kultas, ieškantis aukų savo Dievams. Lyg kokie Naisiai.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių norėjau nueiti į „Saulės kultą“, matėsi jau anonse – šis siaubo filmo kitoks. Jis padarė tai, ką tokio žanro kūriniai daro labai retai – apvertė apšvietimą. Vietoj to, kad filmas gąsdintų jus tamsa ir šešėliais, jis praktiškai niekada neišjungia šviesos. Veiksmo vietoje yra amžinoji diena, tad saulė beveik niekada nenusileidžia. Ir dėl kažkokios keistos priežasties, tai viską padaro tik šiurpesniu reginiu. Visas filmas labai ryškus, tad matote viską. Atrodo, kad tai turėtų sumažinti baimės jausmą, bet nė velnio. Šiurpumo jausmas čia keliamas tiesiog meistriškai, su vienas už kitą keistesniais švediškais ritualais, ir lygiai taip pat neįprastais kaimo žmonėmis. Būsiu atviras, po šio filmo net mūsų pačių Joninės man dabar atrodo kaip bauginantis reiškinys.

Aktoriai susitvarko su savo užduotimi neblogai, o ypač nustebau pamatęs savo mėgstamą aktorių Will Poulter, kuris čia ir vėl puikiai pasirodė. Daugiau išsiskiriančių pasirodymų nelabai buvo, nebent pagrindinę veikėją Dani vaidinusi Florence Pugh, kuri tikrai atsiskleidė trečiojoje filmo dalyje.

Dar tikrai noriu pagirti kinematografiją, daug kadrų buvo tikri meno kūriniai, bet kaip kitaip ir galėtų būti, filmuojant nuostabiojoje Švedijos gamtoje. Garso takelis daugmaž toks pats, kaip ir didesnėje daugumoje siaubo filmų, tačiau tikrai neprastas. Norėčiau prisikabinti tik prie pačio scenarijaus, nes nors ir tikrai įdomi ir intriguojanti istorija, einant į galą panašu, kad ji vis po truputį praranda logiškumą, lyg scenarijaus autoriai būtų pradėję aptingti. Tačiau iš kraupumo pusės – finalas yra nuo. sta. bus.

Tad štai toks tas „Saulės kultas“ – ilgas, lėtas, ir be galo baisus. Čia nerasite pigių „Jump-scare’ų“ bei sukramtyto ir lengvo siužeto. Čia reikės įjungti smegenis ir patirsite puikią kino patirtį. Tik po to galbūt niekada nebenorėsite važiuoti į Švediją.