Panašu, kad kino teatruose atgimsta šiek tiek primirštas žanras. Tiksliau, savo aukso amžių prieš gerus kelis dešimtmečius turėję nuotykių filmai ir vėl tampa populiarūs Holivude. Geriausias to pavyzdys – puikia kinuose pasirodantys „Džiumandži“, o dabar – ir naujausias „Prarastas miestas“.
Geniali, bet nuo gyvenimo atsiskyrusi meilės romanų autorė Loreta Seidž savo populiariose istorijose rašo apie egzotiškas vietas, kurias įkaitina karščiausias viršelio modelis Alanas, įkūnijantis bebaimio herojaus Dešo Makmeno personažą. Reklamuojant naująją knygą, turo metu Loretą pagrobia ekscentriškas milijardierius, kuris tikisi, kad naujausia Loretos istorija nuves prie Prarasto miesto lobio. Norėdamas įrodyti, kad jis gali būti herojus ir realiame gyvenime, o ne tik knygų puslapiuose, „karštasis Alanas“ imasi gelbėti Loretą.
Tai ne tik nuotykių filmas, bet kartu ir romantinė komedija, tad nereiktų stebėtis, kad auditorija šiame filme turėtų juoktis. Ir, tiesą sakant, kūrėjams pavyksta pasiekti šį tikslą. Nors siužetas gal ir nėra baisiai originalus, vienokių ar kitokių istorijos vingių tikrai esame matę ir kituose projektuose, bet iš tokio žanro kažko ypatingo ir nesitiki, ar ne? Juk tai filmas pramogai, o tą filmas ir suteikia.
Įdomu dar ir tai, kad scenarijus nėra absoliučiai bukas. Vietomis jis net atkreipia dėmesį į didžiausias veiksmo ir nuotykių klišes, taip savotiškai pasišaipydamas iš savęs. Taip pat, pagrindiniai veikėjai – Loreta ir Alanas – sukuriami itin žmogiškai. Būtent dėl to itin lengva susitapatinti su jais ir jų išgyvenimais, sirgti už juos ir tikrai ne vieną kartą kvatotis, matant siaubingai nerangius judesius.
Iš esmės, apie pačią istoriją per daug pasakoti nereikia, nes dings dalis malonumo, tačiau tam tikras sprendimas filme iš tiesų maloniai nudžiugino, nes viskas nebuvo taip, kaip buvo galima tikėtis. Saldu ir klišiška? Tikrai taip, bet ar blogai? Nebūtinai. Galima tik pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai surizikavo ir nepadarė viso filmo pagal vieną šabloną, nors nuokrypis ir buvo mažas.
Visgi, didžiausias filmo džiaugsmas, be dekoracijų ir veiksmo scenų, yra filmo aktoriai. Sandra Bullock dar kartą pademonstruoja savo meistriškumą komedijose. Tikrai galima pasakyti, kad metai bėga, o talentas neblėsta. Prie jos tiesiog nepriekaištingai prisitaikė Channingas Tatumas. Jam taip pat nėra naujiena vaidinti komedijose ir, ypatingai, kažkokį šiek tiek kvailelį, bet jau šiame filme jaučiasi aktoriaus branda. Čia jis nėra raumeningas bukutis, o labiau tiesiog daugybę kompleksų turintis, bet mylimos moters visais įmanomais būdais siekiantis vyras, kuris dar bando ir sulaužyti visus stereotipus. Tikrai smagu vėl matyti Channingą kine ir ne visiškai kvailuose vaidmenyse.
Antrajame plane atsidūręs Bradas Pittas buvo tiesiog absurdiškai juokingas. Daug apie jį nepasakosiu, mat jo ekrano veiksmą reikia įvertinti gyvia, bet jis buvo labai juokingas. Tuo tarpu likę du esminiai filmo aktoriai buvo šiaip sau. Pirma, tai Danielis Radcliffe‘as, kuriam ekscentriško ir kompleksuoto milijonieriaus vaidmuo ne itin tiko. Jis tikrai atrodė kaip peraugęs vaikas ir blogiuko vaidmuo jam visiškai nelipo. Na, o Betę suvaidinusi Da’Vine Joy Randolph buvo tas stereotipinis savo galią rodantis juodaodės moters personažas, kurio galėjo apskritai nebūti ir filmas nebūtų nukentėjęs.
Galiausiai, techniškai filmas atrodė puikiai. Tie sprogimai, šūviai, visokie padarėliai ir net ugnikalnis atrodė visai tikroviškai. Tačiau daugiausiai džiaugsmo turbūt suteikė garso takelis, kuris buvo labai į team ir labai pakėlė nuotaiką.
Taigi, bendras filmo įspūdis yra itin geras. „Prarastas miestas“ yra puikus pramoginis filmas, kuris nepretenduoja į gero kino etiketę, o tik nori pakelti nuotaiką žiūrovui. Ir tai pavyksta padaryti su gražiais vaizdais, šmaikščiais herojais ir itin juokingais nuotykiais. Tai puikiai praleistos 2 valandos kine, kurios prabėga tiesiog akimirksniu.
