„Mirtina stichija“
Trumpametražių filmų specialistas, režisierius Juanas Antonio Bayonas, pristatęs save plačiai pasaulio auditorijai 2007 metais su vienu šiurpiausių visų laikų ispanų psichologinių trilerių „Prieglauda“ bei gavęs už jo sukūrimą aukščiausią ispanų kino Gojos apdovanojimą, po penkių metų pertraukos ryžtasi vėl apie save priminti su ne ką mažiau intriguojančiu nauju darbu, kurio dėka žiūrovai galės susipažinti su stebuklo verta neįtikėtina vienos šeimos istorija, nutikusia 2004 metais, kai Tailando rojaus kampelis atsidūrė po vandeniu dėl Indonezijoje sukelto žemės drebėjimo, kurio pasekmėmis tapo atkeliavusios negailestingos bangos, naikinusios viską, kas atsidūrė jų kelyje.
Atvykusi į Tailando vieną nuostabiausių kurortų atšvęsti Kalėdas, laiminga Henrio bei Marijos su vaikais šeima net nenutuokia, kas jų laukia kelių dienų metu. Leisdama rojaus kampelyje savo išvajotas atostogas, grožėdamasi peizažais, augalija, staiga šeima su visu viešbučiu atsiduria po vandeniu, nes galingas cunamis, kuris atkeliavo iš Indonezijos, negailestingai niokoja viską, kas atsiduria jo horizonte. Stebuklo dėka išgyvenusi šeima yra išbarstyta, nežinanti apie savo šeimos narius nieko, todėl ilgais ir varginamais būdais kiekvienas iš jų bandys surasti savo artimuosius, tačiau ar visgi jie išliko gyvi, niekas negali duoti tikslaus atsakymo, kai aplinkui mėtosi negyvų žmonių kūnai.
Atsižvelgus į savo žanrą, filmas visgi yra labai dviprasmiškas ir turi dvejopą poveikį po jo peržiūros. Visgi, jeigu jis būtų sukurtas ne pagal tikrus įvykius, tai iš karto galima pamanyti, jog su kiekvienu nauju europietišku filmu vis labiau žengiama į Holivudinę erdvę, o tuo labiau, jog tada visiškai dingsta senojo žemyno kino dvasia bei individualumas. Ispanai savo darbais labai dažnai šokiruoja, ypač jų išreikštas žiaurumas ekrane labai pagardina tokio žanro filmų peržiūras, nes iš karto jaučiasi realistiškumo kupini vaizdai, o tai vos ne svarbiausias faktorius sudominti į peržiūrą atėjusį kino mylėtoją. Pačią istoriją bei jos kulminaciją drąsiai galima pavadinti tipine, bet visgi pati eiga ir jos pateikimas labai jau neskaniai atrodo, net per daug aštriai, nes kai koncentruojamasi ties krauju, rodomi labai nemalonūs akims vaizdai, kažkodėl norisi nusisukti ir užsimerkti, o tai didžiausias kūrėjams pliusas, nes sugebėta psichologiškai palaužti žiūrovą. Pati juostos struktūra susideda iš trijų atskirų epizodų, trijų istorijų, kurias galima stebėti kiekvieno išgyvenusio akimis, jausti jų veržimąsi surasti artimuosius, kas gali sugraudinti nemažiau nei Jameso Camerono „Titaniko“ peržiūra. Vaikų stiprybė parodyta gana sąmojingai, nes po katastrofos palūžę tėvai nesugeba susigaudyti kas vyksta, o vaikų akis mato visiškai kitokį vaizdą, jų širdys perpildytos meilės, yra noras išlikti gyvam, todėl vaikų epizoduose draminis poveikis stiprėja su kiekviena minute. Yra netgi ir trilerio žanro atmosfera sukurta, nes įtampa vis labiau didėja ties didinga kulminacija, kuri gal šiek tiek sušvelnina peržiūros poveikį, nes po pamatytų baisybių visgi gana šviesus finalas, nors jį galima suprasti keliais būdais, tuo naudojasi filmo režisierius bandydamas žaisti su žiūrovais. Tragedijos apimtas miestas, niūrūs ir nemalonūs aplinkos vaizdai, kuriuos prilyginti galima su poapokaliptinės žemės vizijomis — tai dar viena dovana iš filmo kūrėjo pusės, nes jis tiesiog nenori paleisti mūsų atsikvėpti, o psichologinio spaudimo metu dar pateikia itin stipriai žmogų veikiančius epizodus, kuriuos rodė katastrofos metu. Apskritai, filmas gavosi žymiai šiurpesnis, nei buvo galima įsivaizduoti, tačiau maloniai nustebina savo stiprumu, o tai retas reiškinys juostose apie tokio masto stichijas kaip cunamis.
Viso filmo metu žaidžiama ir su kokybiškai apdorotais specialiais efektais, kurie prideda tiek realistiškumo, tiek baimės jausmo po pamatytų siaubingų cunamio vaizdų. Garso takelis labai išradingai yra priderintas prie atitinkamai nuo psichologinio spaudimo parodytose scenose, tas dar labiau paveikia pasąmonę, bet ir sukuria puikią žanrinę atmosferą. Kas liečia operatoriaus darbą, tai jisai visiškai neapgalvotai bando sukurti baugią atmosfera, bet jo filmavimo stilius pradeda blaškytis, nes neišlaiko vientiso vaizdo. Norint išgauti labiau realistiškus vaizdus, visgi jam derėjo sukurti drebančios kameros efektą kaip daugybėje filmų, o tai priduotų tiesiog žavesio bendrai matytam vaizdui ekrane.
Pagrindiniu smuiku visos juostos metu groja britų kilmės aktoriai Ewanas McGregoras su Naomi Watts ir jie tai daro nepriekaištingai. Kiekvienas kadras, kiekviena ištartas žodis lyg palaima ausims ir akims, nes tokio talento žmonės sugeba sukurti tikra stebuklą vaidybos plane, o dar taip dramatiškai perteikti savo vaidinamus personažus ne visi sugebėtų. Žaviai, ambicingai, įsiminančiai atliktas darbas tiesiog užburia. Visi kiti antraplaniai aktoriai, ypač vaikų trijulė, taipogi savo buvimu sugeba net ašarą išspausti, jų akys, jų veidai sukuria graudinančią atmosferą, kurios ir taip visos juostos metu netrūksta.
„Pragaras rojuje“ – tai ištisa kelionė į žiūrovų širdis per pagrindinių herojų kančias iki šviesios kulminacijos, kurios metu galima atrasti, prisiminti, pajausti neįkainojamas šeimos vertybes, dėl kurių taip stengiamasi. Nors ir su kai kur šlubuojančiu scenarijumi, bet siaubingų akiai vaizdų, puikiai pateikto garso takelio bei įtikinamos pagrindinių aktorių vaidybos dėka filmas tampa vienu įdomesnių šių metų atradimų, o ir vienu geriausių savo žanro ir temos darbų per daugelį metų nuo populiaraus 2004 metų Rolando Emmericho filmo.
