„Ugnikalnio vergai“
Jungtinėje karalystėje gimęs, tačiau puikiai JAV žemėje įsitvirtinęs režisierius, scenaristas ir prodiuseris Paulas W.S. Andersonas, viso pasaulio žiūrovams padovanojęs „Absoliutaus blogio“ franšizę, pirmą „Mirties lenktynių“ dalį ir naujus „Tris muškietininkus“, prieš užbaigiant jau minėtą žinomo žaidimų serijos ekranizacijų ciklą pristato dar vieną įspūdingą ir efektais prifarširuotą reginį, kurio veiksmas persikelia į senovės Romos laikus.
Milos Jovovich vyras kviečia visus istorinių filmų gerbėjus atsidurti antikiniame pasaulyje, kai Romos imperijos galia vis dar klestėjo, o tikėjimas pagonių Dievais ir gamtos stichijomis buvo kiekvieno romėno širdyje.
Apie ką mes čia…
Kiekvienas didingos Romos imperijos miestas klesti. Kaip ir visur kitur, Pompėjoje vyksta įžymūs gladiatorių mūšiai, turtingiausieji rengia prašmatnias puotas savo vilose, uostamiestis atneša miestui daug ekonominės naudos. Viskas lyg ir puiku, tačiau mieste gyvenantys žmonės nė nenutuokia, kad greitai juos ištiks baisi ir niekam nepavaldi stichinė nelaimė…
Kūrinio vidus
Pradžiai reikėtų paminėti vieną svarbiausią filmo idėją – jos nebuvimą. Pompėjos miestas žinomas tik dėl to, jog jame 79 mūsų eros metais išsiveržė Vezuvijus, sunaikinęs viską aplinkui ir vėliau istorikams davęs puikų pagrindą nagrinėti tų laikų žmonių papročius, ištirti architektūrą bei pamatyti gerai išsilaikiusius, kultūrinę vertę turinčius paminklus. Filme to nėra, jame figūruoja banali meilės istorija, kurią galiausiai pagražina akims nemalonus istorinio įvykio fonas.
Režisierius, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, visiškai nekreipia dėmesio ne tik į scenarijų, tačiau dar kartą pristato žiūrovams labai prastą režisūrą, kurios metu filme matoma tiesiog pernelyg daug klaidų. Pagrindiniame filmo siužetinės linijos akiratyje atsiranda vergo ir turtingos miestietės meilės istorija (kaip banalu). Iš karto matosi, kam filmas buvo orientuotas. Tai moteriškas ir su istorija nieko bendro neturintis muilo burbulas, kuris savo saldžiu kontekstu ir labai Šekspyrišku pavidalu duoda suprasti, jog kino kūrėjui buvo tiesiog nusispjauti į juostos turinį. Jam buvo svarbiau kuo „kiečiau“ pristatyti liepsnojantį miestą ir dramatiškai pateikti visą žmonių kančią. Žinoma, kančios čia irgi nebuvo, nes su tokiu menku cenzu „Absoliutaus blogio“ kūrėjas kitaip pasielgti ir negalėjo.
Žiūrint iš istorinės pusės, tai filme tiek daug istorinių netikslumų, jog darosi pernelyg graudu žiūrint į efektingą ir tuščią fejerverkų šou. Kaip ir buvo galima tikėtis, efektai pasirodo likus pusvalandžiui iki juostos pabaigos. Kita vertus, nereikia pamiršti, jog Holivudas nelabai ir išmano Europos istoriją. Vienintelis tikslus visame filme atvaizdas – kostiumai. Jie visi atkurti labai tiksliai. Čia vienintelis šviesus ir malonus filmo momentas.
Veiksmo prasme, tai jo kaip ir nėra per daug, o filmo siužetinės linijos veiksmas rutuliojasi pernelyg nuobodžiai ir visiškai monotoniškai. Net scenos su gladiatoriais, kurios tiesiog vos ne identiškai nukopijuotos iš žymiojo Ridley Scotto filmo „Gladiatorius“. Prie bendro vaizdo pridedami itin banalūs dialogai, tad žiūrint filmą darosi juokinga. Išsiveržus ugnikalniui pasidaro įdomiau, tačiau jau tada scenos pradeda priminti „Trojos“ filmą ir jo pabaigą. Nieko nesinori atpasakoti, tačiau ketinantys žiūrėti filmą turėtų įsidėmėti, kad kino kūrybinė grupė neturėjo fantazijos, tad nulaižė visas idėjas iš panašaus pobūdžio juostų. Viskas buvo sutelkta į miesto destrukciją ir ugnikalnio jėgos demonstravimą. Matyt filmo režisierius nesupranta, jog šiais laikais vien gražių efektų neužtenka, kad pavergtų žiūrovą ir priverstų jį eiti į kiną.
Filmo veikėjai pavaizduoti labai neryškiai, nė vienas jų neturėjo charizmos, kuri bent jau sugebėtų tempti viską ant savo pečių. Pripažinkime, kartais blogam filmui šarmo priduoda vienas įdomus veikėjas, dėl kurio ir žiūrėti filmą nenuobodu. Deja, čia to nepasitaikė. Neišraiškingas gladiatorių duetas, visiškai netinkantis antagonistas, įsimylėjėlių pora, kurios meilės jausmo niekaip nepajaučiama ekrane, visiškai neįtikinantis vaizdelis, kuris įgauna prasmę tik besibaigiant filmui. Tik paskutinėje scenoje pavaizduotas nemirtingos ir amžinosios meilės metaforinis vaizdais atperka visą iki tol rodomą nonsensą. Banali dviejų nelygių žmonių istorija, kuriems buvo lemta susitikti per šią katastrofą. Tebūnie, bet naujo „Titaniko“ niekas neišrado, nors matyt, kad Andersonas bandė ir tą padaryti per šimtą rodymo minučių.
Pasibaigus filmui ir išėjus į koridorių pajuntama laisvė. Pagaliau buvo galima ištrūkti iš šio neskoningo ir itin prasto darbo. Dabar kyla abejonių ar šeštoji „Absoliutaus blogio“ dalis gali būti bent šiek tiek geresniu reginiu nei prieš tai buvusi. Atvirai pasakius, su kiekvienu nauju filmu režisierius smunka žemyn, o tai nežada nieko gero užbaigiant žaidimų serijos ekranizuotą istoriją.
Techninė juostos pusė
Kaip jau galima buvo suprasti, filme didžiausias dėmesys skirtas specialiesiems efektams. Deja, jie čia tiesiog pernelyg netikroviški. Gražiai sukonstruotas Pompėjos miestas, vizualiai net labai patrauklus, tačiau tai ne kompiuterinis žaidimas, o vaidybinis filmas, kuriame turi išlikti bent kažkiek autentiško gamtos grožio. Žinoma, šiais laikais technologijos pažengusios gana toli, todėl turėdami 100 milijonų biudžetą kūrėjai galėjo sukurti kažką įspūdingi ir labai realaus. Deja, to nepavyko padaryti. Prisiminus „Gravitaciją“, kurios kūrybai buvo panaudotos tokios pat lėšos ir pasižiūrėjus šį veikalą, kyla minčių, jog kūrėjai dalį pinigų pasisavino. Kito paaiškinimo negali būti.
Trimatė erdvė irgi nepadeda. Net atvirkščiai, ji trukdo žiūrėti filmą, nes tik dvejose filmo vietose pasimato efektai, o dėl akinių tamsumo pusė filmo praranda bent jau vizualinį grožį. Gražūs žaliuojantys laukai, kurie prideda natūralumo, bent jau pradžioje filmo užtamsinti. Vienas prastesnių trimatės erdvės pavyzdžių per paskutinius metus.
Stipriausias techninės pusės aspektas – itin stipriai perteiktas garso takelis, kurio heroiško pobūdžio skambesiai su visai padoriai pateiktu garso montažu padaro šventę žiūrovui ir tiesiog atitraukia jį nuo siestos kino salėje. Kompozicijos pakankamai neblogai priderintos prie rodomų scenų, tačiau, kaip bebūtų, tai nesugeba pakelti filmo kokybės.
Operatoriaus darbas visai neišraiškingas. Blogai pristatytas miestas ir jo apylinkės, visiškai nevaizdingai parodytos gladiatorių kovos. Filme nėra jokio epiškumo ir, jei ne garso takelis ir išties gera muzika, tai filme įspūdis nuo rodomų susidūrimų būtu perpus menkesnis ir žymiai nykesnis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ironiška, tačiau šiame filme buvo galima pasigesti nuolatinės režisieriaus filmų dalyvės, jo žmonos Milos Jovovich. Net keista, jog žinoma ukrainietė nė minutei nebuvo pasirodžiusi šioje juostoje. Visas dėmesys buvo sutelktas į poną Džoną Snou. Ai ne, tiksliau, į aktorių Kitą Haringtoną, kuris įkūnijo vergą Mailą. Nieko įspūdingo jis neparodė, nebent visai patrauklų ir sportišką kūną. „Sostų karų“ žvaigždūnui tai pirmasis lydinčio veikėjo darbas, tačiau jis jo karjerai nepriduoda solidumo.
Emily Browning, kuriai atiteko pagrindinis moters vaidmuo, irgi visiškai susikausčiusi ir neatsipalaidavusi, o ir jos veikėja pernelyg tuščių akių, kurios nė akimirkai neleido patikėti jos meile vergui. Perspektyvų ir talento turinti mergina, tačiau ne tokiuose projektuose jai reikia rodytis.
Filmui reikia ir žinomų pavardžių, todėl juostoje sudalyvavo Carrie-Anne Moss, Jaredas Harrisas ir Kieferis Sutherlandas. Pastarasis taip netiko bendrame fone, jog į jį žiūrint darėsi graudu. Puikus aktorius, kuriam tiesiog netiko vaidmuo.
Verdiktas
„Pompėja“ – tai nekokybiškas Holivudinis pasišaipymas iš itin svarbaus istorinio įvykio, kuriame vietos randama tiek meilei, tiek nevykusiems gladiatorių mūšiams nenatūralių efektų prifarširuotame ugnikalnio įsiveržime. Dėl jų juosta atrodo kaip dar vienas sintetinis trimatis burbulas.
