Pjūklo ketera

Gal ir reiktų visai džiaugtis, kad nesulaukiame tiek daug karinių filmų, kaip kokių… tarkim, komedijų. Pagrindinį tokios minties priežastis – kariniam filmui reikia daug įdirbio. Ir jei žvilgteltume atgal, pastaraisiais metais iš didžiųjų Holivudo studijų sulaukdavom gana neblogų ar net labai gerų karinių filmų. Ir nors šiemet karo žanras nebuvo smarkiai dominuojantis, artėjant metų pabaigai sulaukiame vieno labai rimto pretendento. Pretendento į didžiausius kino apdovanojimus. Tai – „Pjūklo ketera“.

Antrojo pasaulinio karo metu Desmondas Dosas nusprendžia stoti į armiją ir atlikti savo pareigą Tėvynei. Vienintelis minusas – jis yra pacifistinių pažiūrų ir nenoriu į rankas paimti ginklo. Tiesa, tai yra minusas ne jam, o visai jo kuopai ar, netgi, armijai. Iškentęs begalę patyčių ir pažeminimų, jaunuolis visgi gauna teisę atstovauti savo šaliai kruviname mūšyje Okinavoje, neturėdamas jokio ginklo. Būdamas karo mediku jis rizikuoja savo gyvybe, kad galėtų iš mūšio lauko traukti savo tarnybos brolius.

Turbūt niekam nekilo daug minčių, jog filmas bus prastas. Galima nemėgti Melo Gibsono kaip aktoriaus, bet režisierius jis tikrai geras. Net labai geras. Ir jis kaskart tą įrodo savo darbais. Ir „Pjūklo ketera“ nėra išimtis. Iškart galima pasakyti, jog į juosta susilauks didelės kritikos dėl „perdėto heroizmo“. Tačiau tokie iš piršto laužti pareiškimai yra tų žmonių, kurie visiškai nesigaudo kariniuose filmuose. Pirmiausia, kitaip ir neturėtų būti, nes žiūrovai nepajustų savotiško pasitenkinimo didvyrišku veikėjų elgesiu. Prie to paties reiktų paminėti ir tą faktą, jog filmai kuriame apie herojus, todėl ir jų veiksmai pateikiami taip, kaip pateikiami.

Dar būtų galima sudvejoti istorijos tikroviškumu ar nerealiu skaičiumi, bet viskas čia paremta tikra istorija. Tikra gyvo žmogaus istorija, apdovanota aukščiausiu JAV garbės ordinu. Tai kodėl mums reikia kvestionuot tai, ką matome ekrane? Svarbiausia šiame filme yra žmogaus istorija. Žmogaus, kuris po vaikystės įvykių nusprendžia niekada nekenkti kitiems, jokiais būdais. Ir įdomu tai, kad ši istorija papasakojama taip, jog nebūtų pritempta ar padaryta atmestinai. Iš esmės, žiūrovui suformuluojama tokia mintis, kuri automatiškai priima Desmondą kaip tokį, koks jis yra ir neverčia juoktis dėl to, kad jis neliečia ginklo net būdamas mūšio lauke.

Vizualiai filmas tikrai nepaprastas. Pradedant nepriekaištingai atkuriama laikotarpio atmosfera, tiksliais kostiumais, baigiant mūšio lauku. Tiesa, sunku pasakyt, kaip tas mūšio laukas atrodė iš tiesų, tačiau tai, kaip viskas parodoma – kruvina, purvina ir tikrai negražu – suteikia labai daug realistiškumo ir peržiūrą paverčia tikru malonumu. Net žiūrint į pusiau išdraskytus žmonių kūnus ar nuplyšusias galūnes. Bet būtent šie dalykai yra įprasti Melui Gibsonui ir jo kuriamiems filmas.

Net labai gerai filme atrodė visi specialieji efektai. Priekabesnis žiūrovas tikrai matys kompiuterinius efektus, ypatingai kai į mūšio lauką šaudė kariniai laivai, tačiau prieš tai galima vieną akį užmerkti ir nieko neminėti. Visi kiti sprogimai atrodė neapsakomai tikrai ir net keista, kaip gerai galima pavaizduoti ant nugaros kabanti napalmo baką.

Tačiau kad ir kaip būtų galima girti istoriją, siužetą ar vizualą, daugiausiai darbo čia įdeda aktoriai. Greičiausiai nebūsiu vienintelis auditorijoje, pirmą kartą pamatęs filmo anonsą mintyse sau pamurmėjęs „Blemba, tik ne jis“. Niekuomet nebuvau didelis Andrew Garfieldo gerbėjas, o jo „Žmogus-voras“ atrodė ganėtinai juokingai, tačiau čia aktorius atskleidė tikruosius savo sugebėjimus. Neabejotinai, šis filmas yra pats geriausias jo karjeros pasirodymas. Kaip anglakalbiai sako: „Hands down“. Ir daugiau nėra ką pasakyti. Visi kiti su juo buvę aktoriai pasirodė taip pat gerai, tačiau toli gražu neprilygo savo veikėjų perteikime. Gal todėl, kad jie buvo ne tokie įdomūs, o gal tiesiog nublanko.

Ir kad ir kaip bežiūrėtume, „Pjūklo ketera“ yra geras filmas. Net labai geras. Bet jis nėra tas filmas, kuris visais įmanomais būdais bando išgauti visų žiūrovų ašaras. Esu visiškai tikras, kad geriausiai šį darbą supras būtent tie, kurie atlieka ar atliko tarnybą savo šalių kariuomenėse. Tie, kurie supranta, ką reiškia prarasti ginklo brolį ar matyti jį kenčiantį. Tai nėra visiškai civiliams skirtas darbas, nes stipriausiai emociškai bus paveikiami būtent kariai. Ir gerai, nors kartą reikia orientuotis į tuos, apie kuriuos filmas ir yra. Kita vertus, tai nereiškia, kad kiekvienam mūsų ši juosta nebus priimtina. Vienareikšmiškai – jei esate karinio žanro gerbėjas ar tiesiog norite pamatyti filmą apie savo šaliai ir draugams atsidavusį žmogų, neišsižadantį savo įsitikinimų – „Pjūklo ketera“ yra pasirinkimas numeris vienas.