PENAS: nuotykiai Niekados šalyje

Pan

Su anglų rašytojo sero James‘o Matthew Barrie‘io sukurtu Piteriu Penu užaugo ne viena vaikų karta. Istorija apie Niekados šalį jau seniai tapo vaikų literatūros klasika, o pats skrajojantis ir niekada neužaugantis personažas pelnytai užima vietą populiariausiųjų tarpe – Londone ir Biruselyje jam netgi yra pastatytos skulptūros!. Nenuostabu, kad ši istorija ne kartą sulaukė ir kino kūrėjų dėmesio – pradedant dar 1924 m. Herberto Brenono ekranizacija bei1953 m. Disney‘aus animaciniu filmu, baigiant 2003 m. P. J. Hogano režisuota juosta, bei nepamirštant keleto nepažodinių versijų – 1991 m. Steveno Spielbergo režisuotas „Kablys“ (angl. „Hook“), kuriame vaidino Dustinas Hoffmanas, Robinas Williamsas, Julia Roberts, Bobas Hoskinsas ir Maggie Smith bei 2002 m. animacinio filmo tęsinys „Piteris Penas Niekados šalyje“ (angl. „Return to Neverland“). Jei 1991 m. versija „Kablys“ nuo originalios istorijos veiksmo nusikėlė keliais dešimtmečiais į ateitį ir pasakojo kažkokiu būdu vis tik suaugusio Piterio Peno nuotykius, tai šiemet atėjo laikas grįžti į praeitį ir pažvelgti į priešistorę. Tą padaryti žiūrovus kviečia britų režisierius Joe Wrightas, iki 2005 m. kūręs televizijos projektus, o nuo 2005 m. maždaug kas dvejus metus pristatantis po ilgametražį filmą – J. Wrightas žinomas kaip filmų „Puikybė ir prietarai“ (angl. „Pride and Prejudice“, 2005 m.), „Atpirkimas“ (angl. „Attonement“, 2007 m.), „Solistas“ (angl. „Soloist, 2009 m.), „Hana“ (angl „Hanna“, 2011 m.) ir „Ana Karenina“ (angl. „Anna Karenina“, 2012 m.) autorius.

Tamsų ir žvarbų vakarą Londone jauna moteris (akt. Amanda Seyfried) prie prieglaudos durų palieka savo kūdikį – į krepšį ji įdeda laišką, o vaikui ant kaklo užkabina skudučių formos pakabuką. Po dvylikos metų pakabukas jau paaugusiam Piteriui (akt. Levi Miller) yra vienintelis prisiminimas apie mamą, suteikiantis vilties, kad vieną dieną ji atvyks jo pasiimti. Nes gyvenimas našlaičių prieglaudoje, o tuo labiau Antrojo pasaulinio karo metais, oi, koks nesaldus – berniukus muštruoja godžios vienuolės, verčiančios vaikus dirbti, o geresnį maistą slepiančios slaptuose podėliuose. Be to, prieglaudos globotiniai ima paslaptingai dingti – kiekvieną rytą Piteris ir jo draugas Nibsas (akt. Lewis MacDougall) pasigenda bent kelių likimo brolių. Siekdami išsiaiškinti šias paslaptis berniukai netikėtai aptinka aplanką su Piterio byla – ir joje saugomu mamos laišku, kuriame rašoma, jog Piteris yra ypatingas vaikas ir kad mama lauks susitikimo su juo – šiame ar kitame pasaulyje. Tik kad prieglaudos vyresnioji motinėlė Barnabas (akt. Kathy Burke) apie panašias kalbas nieko nenori girdėti ir pasistengia visa tai tiesiogine prasme išmušti Piteriui iš galvos. Tačiau tąnakt įvyksta kai kas, apie ką Piteris su Nibsu nė negalėjo įsivaizduoti – pasirodo, vienuolės buvo sudariusios sandorį su Niekados šalies piratais, kurie atvyko skraidančiu laivu ir visus prieglaudos berniukus sugaudė bei virš Londono stogų išgabeno į toli toli esančią Niekados salą. Tik čia gyvenimas neką geresnis nei prieglaudoje – naujai atvykę berniukai kartu su kitais atsiduria begalinėse kasyklose, kur ieško paslaptingojo piksumo – fėjų dulkių Kapitonui Juodabarzdžiui (akt. Hugh Jackman). Čia Piteris susipažįsta su ganėtinai atšiauriu, tačiau pasitikėjimo savimi nestokojančiu Džeimsu Huku (akt. Garett Hedlund). Tačiau dėl karšto būdo ir polinkio kovoti už teisybę Piteriui labai greitai tenka susipažinti su kapitono Juodabarždio teisingumo vykdymo procesu – čia ir paaiškėja, kad Piteris atitinka pranašystėje nupasakotą vaiką, kuris kartu su čiabuvių gentimis kovos su pačiu kapitonu Juodabarzdžiu.

Kaip ir galima tikėtis – „Penas: nuotykiai Niekados šalyje“ yra į jaunesnių žiūrovų auditoriją orientuotas filmas su nuspėjamu scenarijumi Tai gana tipinis filmas apie išrinktąjį, kuris iš pradžių nežino, kad yra „Tas“, antrą trečdalį visus ir patį save įtikinėja, kad negali būti „Tas“, galiausiai vis tik įtiki esąs „Tas“ ir su triguba jėga užsikrauna šią naštą sau ant pečių. Ko čia visgi pritrūko ir ko teisėtai buvo galima tikėtis – personažų, kurie vėliau veikia originalioje Piterio Peno istorijoje, išplėtojimo, atskleidimo ir paaiškinimo. Be to, kad Piteris drąsus ir užsispyręs, nors kartais savimi ir suabejojantis, šiame filme neatskleidžiamas jo vėjavaikiškas nerūpestingumas ir nenoras suaugti. Lygiai kaip ir nepaaiškinama Piterio Peno ir Džeimso Huku nesantaikos priežastis – vėliau jie taps nesutaikomais priešais, tačiau šiame pasakojime jie yra beveik draugai. Tiesa, užuominų apie tolesnius įvykius paliekama, tačiau vis tik jos negausios ir neakcentuotos.

Pati filmo vizualika ir tempas nori nenori primena Gore‘o Verbinskio „Karibų piratus“ (angl. „Pirates of the Carribean“) – tai, kad laivai dažniau skraido ore, o ne įprastai plaukia vandeniu, yra tik detalė. Tiesa, susišaudymų, gaudynių ir grumtynių scenos įspūdingos, tačiau vis tik neapleidžia déjà vu jausmas.

Kalbant apie personažus ir aktorių darbą, paradoksalu, tačiau daugiausiai pagyrimo nusipelno ne Piteris Penas, o kapitonas Juodabarzdis ir jį įkūnijęs australas Hugh Jackmanas. Jau minėti „Karibų piratai“ savo populiarumu dažnai kiša koją kitų filmų apie piratus kūrėjams ir juose vaidinantiems aktoriams – rizika nejučiomis nuklysti prie kino ekranų piratų etalono Džeko Sperou visada yra labai didelė. Tačiau H. Jackmanui pavyko sukurti savą piratą nekopijuojant Johnny Deppo populiariojo personažo. Tiesa, Juodabarzdis savo charakteriu labiau primena tuos nevisai stabilios psichikos nusikalstamų gaujų vadus, kuriuos supa dundukai parankiniai – toks, tarkim, kaip Zedas iš „Policijos akademijos“ (angl. „Police Academy“), kai nuotaikos svyruoja taip, kad susigraudinimą nuo netikėto žiaurumo priepuolio skiria visiškai plona riba. O kur dar įspūdingas grimas ir barokinis kostiumas. Kita vertus – Niekados šalis – nežemiška vieta, tad gal ir piratai gali būti šiek tiek stilizuoti. H. Jackmanas šį personažą kūrė įtaigiai ir įdomiai – tiesą sakant, norėjosi, kad jam būtų skirta daugiau dėmesio ir juostos laiko. Deja.

Jaunasis Levi Milleris su jam patikėtu Piterio Peno vaidmeniu susitvarkė pakankamai neblogai – gal tai ir ne pats geriausias vaidmuo pradedančio aktoriaus karjeroje, tačiau potencialo jis turi. O štai amerikietis Garettas Hedlundas, suvaidinęs Džeimsą Huką kartais perspausdavo – žinoma, jo personažas yra šiek tiek bravūriškas, tačiau vis tik kartais jo vaidyba priartėdavo prie tokios, kuri labiau tinka teatro scenai, o ne televizijos ekranui. Kita vertus, jis irgi, kaip ir kapitonas Juodabarzdis, nusipelnė kiek daugiau ekrano laiko. Jo priešingybė – Rooney Mara, neišraiškingoji princesė Tigrinė Lelija, kurios iš viso galėjo ir nebūti. Apskritai, šis personažas yra vienas didesnių nesusipratimų – iš esmės ji reikalinga tik tam, kad Hukas turėtų su kuo nerangiai flirtuoti. O kodėl būtinai tai turi vykti, į šį klausimą geriau teatsako režisierius. Po Tigrinės Lelijos antrą vietą keistesnių personažų sąraše užima kasyklos prižiūrėtojas Samas Smiegelis (akt. Adeel Akhtar), kurio vardas vėliau sutrumpinamas iki Smijaus (klasikinio Piterio Peno gerbėjai nesunkiai turėtų suprasti, kur link tai veda) – personažas reikalingas ir gana juokingas, tačiau atrodo kaip į pasaką nukritęs šių dienų kompiuterininkas.

Kalbant apie techninę pusę, visų pirma išskirtinas įspūdingas operatoriaus darbas – ypač didelį įspūdį palieka staigus kameros kilimas vertikaliai. Pasirenkama įvairūs kampai – daug įspūdingų vaizdų užfiksuot filmuojant iš viršaus. Filmo fone skamba didinga ekrane vykstantį veiksmą palydinti muzika – viskas gal ir gerai, tik tas perdėtas didingumas jau kiek pabodęs, norėtųsi šiek tiek mažiau patoso. Garso ir vaizdo montažas didesnių priekaištų nenusipelno. Tačiau vis tik užkliuvo negrabiai atlikti vaizdo efektai – taip taip, pasirodo, šiame technologijų amžiuje net ir Holivudo studijoms tokių dalykų pasitaiko. Labai primityviai ir nepabaigtai atrodo Niekados šalies paukščiai – tiesiog akivaizdūs judantys maketai, kurie net vaiko neįtikins, kad yra tikri pasakiškos šalies padarai. Kita vertus undinės sukurtos taip, kad kompiuterinė grafika akivaizdesnė nei akivaizdi. Skraidymo scenose irgi galima nesunkiai nuspėti, kur aktoriai buvo pririšti apsauginiais lynais (jų, tiesa, nesimato – filmo kūrėjai nepaliko tokios klaidos ir juos, savaime suprantama, ištrynė, tačiau skraidymą tikrai įmanoma nufilmuoti geriau, ir taip, kad žiūrovai tuo patikėtų, ir mintimis nepripieštų ekrane nematomų lynų).

„Penas: nuotykiai Niekados šalyje“ – nuotykingas, tačiau vienkartinis filmas, pasiūlantis klasikinio pasakojimo priešistorę. Įspūdingai perteikti vaizdai, gausūs nuotykiai ir savitas H. Jackmano kapitonas Juodabarzdis yra geriausia šios juostos dalis. Tačiau jei nesate prisiekęs Piterio Peno gerbėjas (o gal kaip tik atvirkšičiai) ir / ar jei jau matėte bent vieną „Karibų piratų“ dalį, šią juostą galite ramiai praleisti.

Patiks jei patiko: „Auksinis kompasas“ („The Golden Compass“, 2007 m.), „Rašalo širdis“ („Inkheart“, 2008 m.)

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles