„Marsas…“
Trumpametražių filmų kūrėjas, Airijoje gimęs Ruairis Robinsonas, pristato savo pirmą pilno metro juostą apie kosmose, o tiksliau Marse, vykstantį veiksmą.
Oskaro nominantas už geriausią 2001 metų trumpametražį animacinį filmuką „Pusiau vilkas“ kviečia atsidurti netolimoje ateityje ir kartu su ekspedicijos nariais ištirti raudonąją planetą bei atskleisti jos didžiausias paslaptis, kurios kamuoja žmoniją jau labai ilgai.
Apie ką mes čia…
Astronautų grupė, besiruošianti kelionei iš Marso į Žemę, raudonojoje planetoje netikėtai aptinka neaiškius gyvybės pėdsakus. Viskas lyg ir būtų gerai, tačiau po kruopštesnių tyrimų tampa aišku, kad šis atradimas gali jiems kainuoti gyvybes.
Kūrinio vidus
Dažnai sakoma, jog 2013-ieji – tai fantastikos žanro metai, tačiau ne visi projektai gali pasigirti kokybe. Vienas jų – šis neaiškus, silpno scenarijaus ir visiškai pigios produkcijos darbas, kuriam tinkamiausia vieta – DVD lentyna.
Pati istorija prasideda nuo labai neaiškios vietos, lyg tai būtų koks serialas ir žiūrovams pristatomas nauja serija. Nejau nebuvo galima parodyti visos misijos priešistorės bent jau epizodiniais vaizdais? Po pirmų filmo akimirkų iš karto kyla įtarimas, kad filmas bus toks pats nykus kaip ir jo visiškai silpna pradžia. Deja, įtarimai pasiteisina. Juostoje nėra nei pradžios, nei pabaigos, o pats vidurys dėl nesąmoningų scenų ir visiškai kvailų dialogų, kurie kankina žiūrovą iki pat filmo finalo, verčia pasijusti nepatogiai. Klišiniai dialogai apie grįžimą namo tiesiog priverčia šypsotis dėl filmo kūrėjų fantazijos trūkumo. Viskas, kas parodyti šiame filme, jau šimtą kartų matyta kituose projektuose. Veiksmo prasme stebuklų taip pat nėra. Filmas labai nuobodus, sunkiai rutuliojasi. Net staigesnės akimirkos ir šiek tiek siaubo elementų neduoda jokios naudos šiam filmui. Jis nuo to ne tik nepagerėja, bet pasidaro tiesiog nuspėjamu laiko ir pinigų švaistymu sėdint kino salėje.
Juostos veikėjai labai neišdirbti. Taipogi filmui trūksta vieno stipresnio personažo, kuris bent jau sugebėtų pagyvinti silpnai įgyvendinamą įtemptą atmosferą. Dabar turime tik kelis astronautus, kurie pusę juostos ginčijasi tarpusavyje, kelias minutes priešinasi skriaudikams ir galiausiai vėl nuobodžiauja. Pats siužetas iš dalies primena Ridley‘o Scotto „Prometėją“, tik aname bent jau veiksmas ir vizualinė pusė buvo labai aukšto lygio. Šis filmas neturi kuo pasigirti. Veikėjų sprendimai visiškai neapgalvoti. Net jų akyse nesimato noro išlikti gyviems. Tokiais gailestį keliančiais būdais režisierius parodo, jog ne visi filmai kosmoso tematika yra verti pasirodyti kinuose. Tai vienintelis šio filmo pliusas.
Einant link pabaigos, kuri irgi nėra išbaigta, filmo veiksmas kelioms minutėms tampa gyvybingesniu. Susidūrimas su finaliniu priešu ir juostos pabaiga. Jokios prasmės neturintis pasakojimas, kuriame viskas atrodo tiesiog nykiai. Žinoma, dėl juostos prastumo galima kaltinti filmo biudžetą, tačiau nepamirškime, jog 2009 metais Duncanas Jonesas išleido puikų filmą „Mėnulis“, kainavusį vos tik 5 milijonus dolerių. Tokie projektai parodo kino kūrėjų potencialą, o pilnametražiame kine, deja, Ruairiui Robinsonui ne vieta.
Techninė juostos pusė
Dažniausiai filmuose apie kosmosą, kuriuose siužetas atrodo apgailėtinai, viską gelbėja specialieji efektai ir stiprus garsas. Šiuo atveju ir čia tenka nusivilti. Vizualiai filmas labai nepatrauklus.
Filmas turi vieną blogiausių operatoriaus darbų, kurį tik teko matyti šiame žanre per daugelį metų. Visiškai neatsakingas kameros veiksmas, kuriame pasigestame detalumo, įtampos ir vaizdingo fono. Filmo veikėjai taip pat labai prastai pateikiami, o bendras vaizdas atrodo taip, lyg scenas filmavo žmogus, kuris skubėjo į kitą filmavimo aikštelę.
Garso takelis beviltiškas. Skambant kelioms muzikinėms kompozicijoms pasijaučia ne įtampa, o nuobodulys. Prie to prisideda ir labai silpnas garso montažas, kuriame pačios efektingiausios scenos (o jų filme vos tik dvi) atrodo labai prastai.
Pats juostos montažas tai viena didėlė siužetinės linijos problema. Viskas nors ir prasideda labai jau keistai, tačiau, jei kelios filmo scenos būtų deramai sujungtos, pati įtampa ir istorijos įdomumas būtų bent kažkiek pagyvinęs filmą. Deja, to nepavyksta padaryti ir žiūrovas beveik visą rodymo laiką turi mėgautis monotoniškais kadrais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme nusifilmavo aštuoni aktoriai, iš kurių tik vienintelį Lievą Schreiberį dar galima žiūrėti. Žinoma, amerikietis ir yra didžiausia filmo žvaigžde. Nors neparodo jokių vaidybinių sugebėjimų, tačiau vien savo charizma sugeba prikaustyti. Vienintelis šviesus viso šio pasakojimo momentas.
Kiti aktoriai demonstruoja labai medinę vaidybą, kurią perspjauti gali nebent tokių aktorinių sugebėjimų pažiba – Kristen Stewart. Šaltai, neįtikinamai, nuobodžiai –taip galima apibūdinti visą juostos kolektyvą, kurie net nesistengė pateikti savęs iš geresnės pusės.
Verdiktas
„Paskutinė diena Marse“ – tai nykus, neįdomus, prastas visais aspektais darbas, kurio vieninteliu šviesiu momentu tampa aktorius Lievas Schreiberis, visą filmo krūvį tempiantis ant savo pečių.
