Kompiuterinė virtualybė vis drąsiau ir aktyviau braunasi į realų gyvenimą – ir tai pasireiškia ne tik iš kompiuterių/ planšečių/ mobiliųjų telefonų neišlendančiomis armijomis tarsi suzombėjusių individų. Virtualioji realybė pamažu trina ribas ir žengia vis tvirtesnius žingsnius tikrajame pasaulyje. Naujausia to apraiška – realybę ir virtualybę sujungiantis žaidimas „Pokemon Go“, dėl kurio iš proto eina pusė pasaulio. Būtent apie tai savo naujausiame filme kalba dviejų jaunų režisierių Henry‘io Joosto ir Arielio Schulmano tandemas (na, ne apie virtualių pokemonų vaikymąsi tikromis gatvėmis, tačiau apie panašaus principo žaidimą). Iki šiol šie kino industrijos devyndarbiai buvo geriausiai žinomi kaip, švelniai tariant, ne itin vykusių siaubo filmų „Paranormalūs reiškiniai“ (angl. „Paranormal Activity“) trečios ir ketvirtos dalies kūrėjai. Dabar jie truputį keičia žanrą – ėmėsi ekranizuoti amerikiečių rašytojos Jeanne‘os Ryan to paties pavadinimo knygą, kuriai, akivaizdžiai didelę įtaką padarė kitos amerikiečių rašytojos Suzanne‘os Collins serija „Bado žaidynės“. Ir, reikia pripažinti, šis pokytis išėjo visai į naudą.

Abiturientė Vy (akt. Emma Roberts) yra paprasta, nedrąsi ir dažnai lieka savo geriausios draugės Sidnės šešėlyje (akt. Emily Meade). Savo ruožtu kompleksų neturinti Sidnė šiuo metu visa galva pasinėrusi į naują beprotiškai populiarų žaidimą „Nerve“ – kompiuterinis žaidimas meta drąsos iššūkius, kuriuos atlikti reikia realybėje ir viską įamžinti mobiliuoju telefonu – atlikus užduotį į sąskaitą pervedama nemenkas atlygis. Nors Vy tai atrodo kvaila, Sidnė ją išprovokuoja – norėdama jai ir visiems kitiems draugams įrodyti, kad turi užtektinai drąsos, Vy užsiregistruoja „Nerve“ ir tampa žaidėja. Jau pati pirma užduotis droviajai Vy pakerta kojas – žaidimas nurodo jai kavinėje pabučiuoti nepažįstamą vaikiną. Tačiau trauktis negalima – tad Vy pasiryžta. Taip ji susipažįsta su Ianu (akt. Dave Franco), kuris, pasirodo, taip pat yra „Nerve“ žaidėjas. Žaidimo užduotis lemiantys stebėtojai nurodo jiems kartu praleisti vakarą mieste. Užduotys kaskart tampa vis sudėtingesnės ir pavojingesnės, tačiau ir siūlomas atlygis nuolat auga…

Jau vien žiūrint filmo anonsą kyla klausimas, kokio žanro filmą matysime: paauglišką/ mergaitišką filmą, saldžią romantiką, o gal trilerį su veiksmo ir nuotykių elementais? Iš tikrųjų – viską viename. Prasidėjęs kaip tipinis paaugliškas filmas apie šiek tiek atstumtą nedrąsią nepritapėlę, kiūtinčią šaunesnės ir smarkesnės geriausios draugės šešėlyje, „Nerve: drąsos žaidimas“ pamažu įsivažiuoja ir virsta įtraukiančiu dinamišku reginiu. Greitis, tempas, įvykių kaita, šiokia tokia intriga, „internetinis“ apipavidalinimas – visa tai susiplaka į visai neblogą ir akiai patrauklų mišinį. Kažką panašaus, matyt, gautume, į vieną sumaišę „Princesės dienoraštį“ (angl. „The Princess Diaries“, 2001 m.) ir jau minėtas „Bado žaidynes‘ (angl. „The Hunger Games“, 2012 – 2015 m.).

Žinoma, tas mišinys neapsiėjo be iki šleikštulio nuvalkiotų klišių. Jau minėti pagrindiniai personažai yra tiesiog „ctrl+c / ctrl+v“ būdu iškirpti ir įkelti iš bet kurios banalios paaugliškos rožinės istorijos apie mokyklos išleistuves (ar bet kurios kitos apie amerikietišką mokyklą). Čia yra inteligentiška (tai paprastai pabrėžiama per pomėgį skaityti), bet nedrąsi intravertė pagrindinė veikėja, ir mirtinai žavus mokyklos futbolo komandos žaidėjas (akt. Brian „Sene“ Marc), dėl kurio ši varvina seilę, tačiau nieku gyvu neišdrįstų jo užkalbinti; yra šauni ir „populiari“ „geriausia draugė“ (futbolo komandą palaikančių šokėjų grupės narė, kaipgi), yra geriausias draugas – tiesiog mielas vaikinas, pasižymintis neįprastais gabumais kokioje nors ne tokioje „kietoje“ ir ne tiek raumenų masės reikalaujančioje srityje, kaip, pvz., sportas; ir kuris šiaip jau norėtų būti daugiau nei tik draugas, tačiau… na jis tik mielas vaikinas, tai ko toks begali tikėtis? O tai tampa dar akivaizdžiau kai netikėtai išdygsta, kas kad nepažįstamas, tačiau simpatiškas ir atletiškas (jop, mergaitės, – šešių kaladėlių pilvo presas!) romeo, jei ne ant balto žirgo, tai bent ant juodo motociklo… O kur dar amžinas cypčiojimas prieš ir po kiekvieno iššūkio: „Ne, aš neprivalau dalyvauti“, „Juk tai kvaila“, „Bet kada galiu pasitraukti“, „Na, gerai, tik šįkart – ir viskas, tai bus paskutinis iššūkis“ ir t. t. ir pan.

Taigi, personažai yra nuobodūs ir tiek nuvalkioti panašaus pobūdžio filmuose, kad praktiškai užsimerkus būtų galima nuspėti, ką jie pasakys, ar kaip pasielgs; jie neevoliucionuoja, o jei ir evoliucionuoja – tada būtent taip, kaip iš jų galima ir tikėtis (bailiai ir neryžtingai pelytei Vy, staiga nebelieka jokių kliūčių, jokie pavojai nebaisūs, galiausiai užtenka drąsos netgi tiesiai šviesiai išrėžti, kas kaupėsi jau keletą metų). Vis tik šią juostą gelbsti įtraukianti siužetinė linija, kurios netgi iš esmės klišiniai personažai nesugadina. Net jei pagrindinė veikėja dažnai atrodo kaip bestuburė savo nuomonės neturinti vištelė, kurios vienintelis tikslas – kažką kažkam įrodyti, nesvarbu, kokia bebūtų viso to kaina.

Aktorių darbas, kaip, ko gero, ir galima tikėtis iš jaunų aktorių, nėra aktorinio meistriškumo viršūnės. Kai kurie šiek tiek per daug statiški, nenatūralųs ar įsijautę į savo medinę prigimtį (E. Roberts), kiti šiaip – tiesiog sau gražūs (D. Franco – artikuliaciją patobulinti būtų ne pro šalį). Kiek įsimintinesnis, nors taipogi – tik labai šabloniško vaidmens ribose – E. Meade pasirodymas. Jueliette‘os Lewis vaidinama Vy mama Nensė tampa, ko gero, labiausiai erzinančiu filmo personažu. Savo ruožtu įspūdingiausias ir įnešantis daugiausiai netikėtumo yra paslaptingasis Tajus (akt. Macine Gun Kelly).

Filme, siekiant išlaikyti realybės/ virtualybės ryšį, gausu internetui ir apskritai kompiuterijai būdingų vizualinių sprendimų. Prie to prisideda neoninės spalvos, užrašai, mygtukai, integruoti į „gyvą“ – tikrą miestą. Išmoningi kameros rakursai taip pat išnaudojami šiam įspūdžiui perteikti ir sustiprinti – kartais į kompiuterio ekraną žvelgiame kartu su filmo personažais, o kartais atsiduriame kitoje pusėje – kompiuterio viduje, interneto begalybėje, ir iš ten jau žvelgiame į veikėjų pirštus, neryžtingai sustingusius ties vienokį ar kitokį pasirinkimą lemiančiais mygtukais. Į filmo realybę taip pat įsilieja virtualiojo žaidimo vaizdai – naudojamas vadinamasis „išrėminimas“, kai aišku, kad filme matomas ne filmo veiksmas, o filmuota medžiaga – filmas filme. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai yra tikrasis „išrėminimas“, kadangi tokių vaizdų kokybė akivaizdžiai skiriasi nuo „filmo realybės“. Garso takelis palieka dvejopą įspūdį – pradžioje skamba saldžios rožinės mergaitiškos muzikos kolekcija, vėliau filmui keičiantis ir įgyjant pagreičio, keičiasi ir muzika. Na bet tas filmo pradžioje skambantis cukrus… sunkiai atleidžiamas.

„Nerve: drąsos žaidimas“ – netikėtai atraktyvus ir įtraukiantis reginys. Žinoma, gelmių tikėtis iš tokio filmo neverta, o klišiniai personažai yra tiesioginiu būdu iškirpti ir perkelti iš bet kurios amerikietiškos romantinės komedijos ar serialo apie mokyklą, tačiau režisieriams kažkokiu būdu vis tik pavyksta išlaikyti intrigą ir įtampą, o pabaigoje – netgi pateikti šiokį tokį interneto užhipnotizuotas smegenėlės krustelėti priverčiantį moralą – deja, jis galėjo būti daug stipriau akcentuotas, kas šiai juostai būtų pridėję daugiau svorio, tamsumo ir išvaikę tuos rožinius drugelius ir cukraus vatos debesėlius, kurių čia irgi netrūksta.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. andrius / 2016 rugpjūčio 3
  2. Anonimas / 2016 rugpjūčio 19

    Tikrai geras filmas…

  3. gerbejas9 / 2016 spalio 14

    Vasara kai isgirdau apie si filma per radija, galvojau meh nueisiu jei bus laiko. Gryzes namo isijungiau kompiuteri ir paskaiciau daugiau apie filma ir zinoma paziurejau treileri. Iskart supratau kad turiu paziureti. Taigi spejau net nuvaziuoti i pacia premjera forumcinemas kino teatre, ir galiu pasakyti kad tikrai nenusivyliau, per visa filma ne karto nebuvau primiges ar panasiai. Atvirksciai viska ziurejau idemiai ir su dideliu susikaupimu i ekrana. Buvo zinoma juokingu akimirku, liudnu, itemptu. Ir taip sis filmas tapo mano megstamiausiu filmu kokius iki sios dienos as ziurejau. Grizes is filmo dar ir draugams pasiuliau ir jie taip pat atsake kad filmas yra tikrai wow. Duodu 10+