Neliečiamieji

„Gyvenimo tikslo beieškant“

Populiarusis prancūzų režisierių Oliviero Nakache‘i bei Eriko Toledano duetas pristato žiūrovams pačią brandžiausią juostą jų ilgametėje bendradarbiavimo karjeroje. Pagal realius įvykius sukurta neįtikėtino dramatiškumo istorija, įgyvendinta meistriškos vaidybos ir virtuoziškos scenaristų plunksnos dėka, privers likti neabejingiems netgi skeptiškai gyvenimui nusiteikusiems žmonėms.

Filmo centre vaizduojamas dviejų visiškai skirtingų tiek pasaulėžiūra, tiek gyvenimo vertybėmis žmonių, kuriuos likimas suveda kartu, gyvenimas. Filipas – tai turtingas, išsilavinęs, kultūringas bei menui prijaučiantis vyras, kuriam gyvenimas susiklostė ne per geriausiai. Invalido vežimėlyje prikaustytam, suparalyžiuotam žmogui gyvenimo spalvos su kiekviena akimirka tampa vis pilkesnės, kol visiškai neužgęsta. Filipą prižiūrėti atsisiunčiamas visiškai kitoks nei jis pats tiek socialiniu statusu, tiek kultūra jaunuolis Drisas, kuriam gyvenimas irgi nėra iš lengviausių. Atsakomybės jausmo neturintis vaikinas ryžtasi įrodyti tiek sau, tiek kitiems, jog ir jis savyje turi užslėptų gerų savybių. Darbas, o kartu ir nuotykis, kuris vargais ne galais gali tapti neatsiejama draugyste bei pakeisti abiejų žmonių gyvenimus į geresnę pusę, prasideda.

Scenarijaus pamatas yra puiki ir kupina išgyvenimų istorija apie tikros draugystės pradžią, todėl kūrėjai, kaip ir pridera, susikoncentravo ties abejų personažų psichologiniais portretais, o kartu jų akimis matomu pasauliu. Gyvenimo rutina, problemos, dėl kurių gyventi yra vis sunkiau, herojams atspindi jų gyvenimo kokybę. Priešprieša ir vizualiai puikus kontrastas tarp fizinio neįgalumo bei nepilnavertiškumo komplekso ir tinginystės bei atsakomybės vengimo turint visas perspektyvas laimingam gyvenimui. Žmogaus natūra – tai subtilus ir neįkainojamas turtas, kuris gali su kiekviena akimirka keisti pomėgius, pasaulėžiūrą. Dar viena priešprieša, kuri matoma juostoje – tai vaizduojamas klasių skirtumas visuomenėje. Estetika, gracingumas, elegancija iš vienos pusės, o iš kitos – purvinas gatvių gyvenimas žemiausiam visuomenės sluoksnyje. Šeimos problemos irgi prideda dramos konteksto, tačiau nekalti ir subtiliai pateikti juokeliai susipina i vieną didelę masę nenuvalkiotos komedijos pavidalu, kas šiais laikais yra retenybė. Dialogai, kuriais yra žaidžiama ir bendraujama su žiūrovu, sukuria neregėtos vidinės ramybės ir jaudulio vienu metu, svarbiausia, jog siužetinė filmo linija yra dinamiškai pateikiama. Šioje juostoje atsirado vietos ir meilei, bet ji čia pateikiama gilesniu būdu, nėra vietos romantikai, tačiau sentimentalumo pakanka pajausti širdies geismą, patirti tą nuostabų jausmą.

Vienas įsimintiniausių juostos techninės dalies atributų – išties derantis prie kiekvienos scenos, subtiliai ir emocionaliai pateiktas garso takelis. Ludovico Eunaudi‘o „Fly“ kompozicija, lydinti visos juostos metu, suteikia dviprasmiškumo. Ribos tarp pesimizmo ir optimizmo, tai tarsi užburiantis hipnotizuojantis kūrinys, vedantis teisingu personažų padarytų veiksmų keliu. Estetiškumo suteikiantys klasikiniai kūriniai irgi prisideda prie aristokratiškai dvelkiančios atmosferos Filipo namuose, o gatvės hip hopo ritmai atskleidžia pavojingo Driso gyvenimo aspektą. Operatorius savo puikiu darbu dar labiau iškelia filmą į aukšta lygį dėl dramatiškai nufilmuotų kadrų, kurie tiesiogiai apeliuoja džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Vertinant aktorių kolektyvą iš jų reikia išskirti tik pagrindinio personažų dueto pastangas, nes bendras visos trupės darbas yra tik fonas puikiam pasirodymui. Francoize‘as Cluzetas, įkūnijęs neįgalųjį Filipą, viso filmo metu atskleidžia kelis veidus, kurie tarsi komponuoja vienas kitam. Žaismingai atgrasus, ramus ir piktas, linksmas ir liūdnas, nusivylęs ir optimizmo nestokojantis personažas – esminis filmo variklis. Šypsenos keli variantai irgi slepia mintį apie žmogaus natūros trapumą. Prie nuostabaus Filipo pasirodymo prisidėjo jį visą laiką lydintis Omaras Sa‘as, suvaidinęs keistoką padėjėją Drisą. Aktorius atsidavė pilnai savo personažo išreiškimui. Šokiais, juokais, veiksmais pridėjo didelio pozityvumo bendram juostos kontekstui, kas ir sukūrė komedijos dalį.

„Neliečiamieji“ – tai puiki kelionė į žmogaus sielą, suteikianti tiek pozityvios, tiek liūdnos energijos žiūrovui, kuri virsta į optimizmo kupiną apmąstymą apie gyvenimo siekius ir tikslus. Retas europietiškos kino industrijos reiškinys, filmas, turintis sielą, jausmingai išreiškiantis savo emocijas tiek aktorių vaidyba, tiek scenarijaus pateiktu siužetu, neatsižvelgiant į Holivudiško kino standartus.