Liūtas karalius

„Disney“ užkurtas klasikinės animacijos vertimo į vaidybinius filmus traukinys rieda visu pajėgumu. Vien 2019 m. tokių filmų – iš viso net penki: jau skraidėme kartu su didžiaausiu drambliuku Dambiu („Dambis“ / angl. „Dumbo“), ieškojome stebuklingos lempos drauge su Aladinu („Aladinas“/ angl. „Alladin“), rudenį pasirodys antroji „Piktadarės istorijos“ (angl. „Maleficent“) dalis, laisvai interpretuojanti pasaką apie Miegančiąją gražuolę, bei „Dama ir valkata“, pasakojanti dviejų šuniukų meilės istoriją. Dabar atėjo laikas kino ekranuose naujai atgyti „Liūtui karaliui“ (angl. „The Lion King“).

Trumpai apie filmo siužetą

Gyvybės ratas apsisuko: žvėrių karalius liūtas Mufasa susilaukė sūnaus. Visi žvėrys sveikina naująjį sosto įpėdinį Simbą bei laimingus tėvus. Tačiau ši žinia toli gražu gera ne visiems – Mufasos broliui Rėžiui tai reiškia, kad karaliaus sostas dar labiau nutolsta nuo jo. Tad kol jaunasis Simba žaidžia su savo bendraamže Nala, erzina visur sekiojantį raudonsnapį toką Zazu ir mokosi gyvenimiškos išminties iš Mufasos, Rėžis rezga klastingą planą, kaip atsikratyti jų abiejų ir pačiam tapti karaliumi…

Gražus, bet prėskas perdirbinys

Po šio filmo lieka dvejopas pojūtis. Lyg ir viskas turėtų būti gerai. Realistiška animacija aukščiausio lygio, klasikinė gerai žinoma istorija atkartota visiškai nepakeista, žiūrint filmą viskas atrodo gražu – atrodytų, ko daugiau norėti. Ir vis dėl to, naujoji „Liūto karaliaus“ versija kažko stokoja. Ir dėl to „kažko“ tampa prabangiu, bet visiškai nereikalingu filmu.

Visų pirma, su perdirbiniais taip jau yra, kad jie, priešingai nei originalai, nebeturi netikėtumo kortos ir negali ja sužaisti. Visi žino, kas bus. Maža to, visi žino, kaip buvo. Tad lyginimas yra neišvengiamas.

Antra – naujasis „Liūtas karalius“ tiesiog kadras į kadrą atkartoja senąją versiją. Kadras į kadrą, tik naująja kompiuterine realistine technika. Niekas nepakeista, nieko nepridėta. Lyg tas pats filmas būtų persirengęs kitais drabužiais. Čia išlenda šioks toks paradoksas – nors lyginimas su originalu yra neišvengiamas, vis tik norėtųsi, kad kiekvienas filmas būtų savitas ne tik forma, bet ir turiniu, o ne aklas „copy-paste“.

Maža to, nors kadrų kompozicija yra identiška, filmą režisavęs Jonas Favreau nesugebėjo tinkamai emociškai perteikti kertinių filmo momentų. Jie slysta ir praslysta nesuvirpindami nė raumenėlio – ai, tiesa, tuo metu žiūrovai grožisi animacinės realybės grožiu, tai gal ir nieko tokio? Problema ta, kad pirmtakas sugebėjo suderinti ir animacijos žavesį, ir emocinį paveikumą.

Pernelyg realistiška realybė?

Nors 2019 m. „Liūtas karalius“ neabejotinai yra jau minėto „Disney“ klasikinės animacijos perkūrimo konvejerio produktas, vis tik nuo visų kitų ligšiolinių (ir būsimų) projektų skiriasi tuo, kad tai yra… dar vienas animacinis filmas. Tiesa, animacija čia visiškai kitokia nei 1994 m. originalo, kiek įmanoma realistiška, tačiau sukis kaip nori – tai vis tiek animacija.

Taigi, animacija, bet kokia! Būtent tuo gali pasigirti ši naujoji versija. Žvėrių kailių tekstūra, skirtingas kraštovaizdis, įspūdingi Afrikos savanų ir džiunglių vaizdai – techninė pusė tiesiog gniaužia kvapą. Vis tik ir čia yra prie ko prisikabinti.

Realistiška animacija atėmė iš šio filmo personažų emocijas. Originalą matę žiūrovai žino, kada Simba liūdnas ar piktas, tačiau nei iš jo mimikos, nei iš akių čia to nesimato. Tokia savotiška įgarsinta „National Geographic“. Rėžis pakankamai skiriasi nuo Mufasos ir Simbos, tačiau liūtės (Nala, Sarabė) atrodo visiškai identiškos. Dėl to personažai tampa plokšti, vienodi ir neįdomūs. Vienintelė išimtis – afrikinis karpotis Pumba ir surikata Timonas – juos stebėti bent jau nenuobodu.

Personažai ir techniniai dalykai

Personažai – seni pažįstami. Kaip jau sakyta, ši versija žodis žodin ir kadras kadran atkartoja savo pirmtaką ir dar kartą seka Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ versiją vaikams. Taigi, bet neverta vardyti, kas sugrįžta, nes sugrįžta absoliučiai visi. Tik, kaip jau minėta, jie nėra tokie pagaulūs kaip senojoje versijoje.

Šioks toks pasikeitimas kalbant apie personažus įgarsinusius aktorius. Vienintelis Mufasa atgavo savo „balsą“ – aktorių Jamesą Earlą Jonesą. Visi kiti personažai „prakalbo“ naujai ir juos garsinti buvo pakviesta daug daugiau afroamerikiečių ar afrikiečių aktorių – tik Zazu, Timoną ir Pumbą įgarsino baltieji aktoriai (kalbant apie pagrindinius personažus). Išimtis nebuvo padaryta net ir Jeremy Ironsui, kuris originaliame filme įgarsino klastingąjį Rėžį ir buvo išreiškęs pageidavimą vėl grįžti prie šio personažo. Anglakalbis įgarsinimas tikrai neblogas, išskyrus jaunąjį JD McCrary, kurio balsu prakalbo mažylis Simba. Ko gero, tai buvo vienas labiausiai nervinančių balsų, nepasižymintis reikalinga intonacija. Iš lietuviškai garsinto anonso aišku, kad kas jau kas, bet Mufasa turi kalbėti tikrai ne taip.

Techninė pusė jau iš dalies aptarta anksčiau ir jokio kito epiteto kaip „nuostabu“ jai parinkti neišeina. Puikiai judanti kamera, kadrų grožis, jau minėta įspūdinga animacija, atkurianti viską realistiškai iki smulkiausios žolelės, žaidimas spalvomis (pvz. Rėžio aplinka dažniausiai vaizduojama šaltais atspalviais). Vis tik labai norint, galima prisikabinti, kad vienas kitas netikėtai į kadrą įšokantis padarėlis kartais atrodo mažumą „išplaukęs“, o per biologijos pamokas nemiegoję netruks pastebėti, kad „Disney“ atliko šiokią tokią gamtos cenzūrą, bet čia jau smulkmenos, kurios nekeičia esmės. Nebent kaip Brutas iš filmo „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“ (pranc. „Astérix aux jeux olympiques“, 2008 m.) būtinai užsikepsite „vėžlių kaip gamtoje“.

Atskirai galima paminėti garso takelį – Hanso Zimmerio (muzikinės kompozicijos), Eltono Johno ir Timo Rice‘o (dainos). Vėlgi, didžiąja dalimi viskas yra ne nauja, o „paveldėta“ iš originalaus filmo, nors iš pradžių spyriojęsis H. Zimmeris naujajai versijai praplėtė muzikines kompozicijas, o dainas, žinoma, perdainavo nauji aktoriai.

Reziumė

„Liūtas karalius“ (2019 m.) – įspūdinga technine puse pakerintis, tačiau absoliučiai nieko naujo (be savo formos) nepasiūlantis filmas. Galima žavėtis įspūdingais vaizdais ir realistiška animacija, tačiau tai telieka „auksiniais riešutais“ – gražiu, prabangiu, bet tuščiu kevalu, kadangi juostos režisierius J. Favreau taip ir nesugebėjo išgvildenti emocinės šios istorijos stiprybės, kuria pasižymėjo originalas. Tad naująją versiją verta žiūrėti nebent tik dėl to, kad pamatytumėte, kokios šiuolaikinės kompiuterinės animacijos aukštumos yra pasiektos. Visais kitais atvejais – originalas išlieka originalu – ne mažiau įspūdingas, bet daug lengviau prisibeldžiantis į žiūrovų jausmus.