Kino studija „Laika“, sukūrusi tokius filmus kaip „Dėžinukai“ („The Boxtrolls“) bei „Koralaina ir slaptas pasaulis“ („Coraline“), kviečia mus į nuotykį senovės Japonijoje. „Kubo ir stebuklingas kardas“ – naujausias originalia ir vizualiai stebinančia animacija žiūrovus džiuginančios studijos darbas.
Pagrindinis veikėjas Kubo ankstyvoje vaikystėje neteko tėvo, kuris buvo galingas samurajus. Dabar kaimelio gyventojams jis pasakoja istorijas apie savo tėvo žygdarbius, pasitelkdamas magišką galią judinti iš popieriaus išlankstytas origamio figūrėles. Namuose jis rūpinasi savo motina, kuri įspėja berniuką grįžti iki nusileidžiant saulei. Tačiau vieną kartą Kubo lieka miestelyje po saulėlydžio ir pažadina magiškas dvasias, kurios nori sučiupti berniuką. Taip prasideda nuotykis, kuriame Kubo, lydimas išmintingos ir globėjiškos beždžionės bei vabalu paversto galingo samurajaus, turi surasti visas stebuklingų šarvų dalis ir stoti į kovą prieš pagrindinį priešą – savo senelį, Mėnulio karalių.
Pirmiausia, filmas žavi savo animacija ir technine puse. Filmas sukurtas naudojant sustabdyto kadro (stop-motion) techniką. Ši technika reikalauja kruopštaus ir ilgo darbo bei didelių finansinių resursų, tačiau rezultatas nenuvilia! Vizualiai filmas tikrai išsiskiria iš kitų pataraisiais metais išleistų animacinių projektų. Sustabdyto kadro animacijoje visi veikėjai yra lėlės ir, kad jos pajudėtų nors sekundei, jas reikia pajudinti ir nufotografuoti bent 25 kartus. Filme veikėjai yra gyvybingi, plastiški, o veiksmo scenos gniaužia kvapą ir nenusileidžia įnirtingiausiems veiksmo filmams.
Filmo garso takelis taip pat vertas pagyrimo. Italų kompozitorius Dario Marianelli padirbėjo iš peties. Muzikoje persipina šiuolaikinės melodijos bei rytietiškos tematikos garsai. Visa ši sintezė puikiai dera kūrinyje, kurio veiksmas vyksta senovės Japonijoje.
Jei techninė filmo pusė žavi, tai siužetas šiek tiek šlubuoja. Ši animacinė juosta turi labai aiškią siunčiamą žinią, kuri galbūt net per akivaizdžiai brukama žiūrovui – reikia susitaikyti su artimųjų išėjimu anapus ir saugoti geriausius prisiminimus apie juos. Tai ypač graži ir prasminga žinutė, kuri tikrai paveiks kiekvieną žiūrovą, atėjusį į kino salę. Dedu didelį pliusą filmo scenaristams, kurie norėjo perteikti tokią svarbią temą mažesniesiems žiūrovams. Tačiau yra vienas bet… Ir filmo pradžioje, ir pabaigoje ši žinutė yra ypatingai akcentuojama, dėl to filmas tampa šiek tiek niūrus ir jo nuotaika neprimena juostos, skirtos vaikams. Daugiausiai humoro ir žaismingumo prideda veikėjas vabalas, tačiau jis pasirodo tik filmo viduryje, tad iki tol vyrauja gana slogus jausmas.
Tačiau ir linksmoji filmo pusė per daug nežavi. Galite mesti akmenį į mane ir sakyti, kad man ir neturėtų būti juokingi filmo vaikams juokeliai, kurie didžiąja dalimi ir skirti tikslinei auditorijai – mažiesiems žiūrovams. Taip, sutinku. Visgi filmą žiūrėjau praktiškai pilnoje salėje, o didžioji žiūrovų dauguma buvo vaikai. Jie praktiškai nesijuokė. Nežinau, galbūt koją pakišo vertimas ar dubliažas.
Pasitelkdami rytų Azijos tematiką, filmo scenaristai sukūrė naują mitologinį pasaulį, kuriame aukštesnės jėgos nėra patenkintos tuo, kad žmonės gali pasidaryti stiprūs bei pasipriešinti joms. Visgi man norėjosi, kad visa filmo filosofinė mintis ir mitologinis pasaulis būtų išplėtoti daugiau. Tikrai būtų įdomu pamatyti filmo tęsinį ar serialą, kuriame šis naujas magijos pasaulis būtų išnagrinėtas ir praplėstas. Žinoma, galima prikibti, kad pati pagrindinio veikėjo istorija jau šiek tiek girdėta: jaunas ypatingas herojus leidžiasi į kelionę, kad susigrumtų su galingu tamsos valdovu (che che, „Žiedų valdovas“, „Žvaigždžių karai“, „Haris Poteris“…).
Veikėjų istorijose taip pat norėjosi didesnio išplėtojimo, tačiau jos nenuvilia. Didžiausias mano simpatijas gauna juostos antagonistės, piktosios Kubo tetos. Kraupios išvaizdos, gąsdinančios veikėjos prikausto dėmesį ir yra puikios blogietės.
Filmą pasirinkau žiūrėti dubliuotą lietuviškai, nes būtent į jį eis didžioji dalis mūsų auditorijos. Tad galiu kalbėti daugiau tik apie mūsų aktorių pasirodymą įgarsinant veikėjus. Puikus sprendimas Kubo įgarsinti leisti jauno amžiaus vaikinukui. Kiek man teko žiūrėti animacinių filmu, įgarsintų lietuviškai, dažnai veikėjų berniukų balsams buvo kviečiamos moterys ir tai skambėdavo nelabai natūraliai. Šį kartą tokio jausmo nėra. Visi kiti aktoriai neblogai susitvarko su jiems pavesta užduotimi.
„Kubo ir stebuklingas kardas“ yra puikus potyris kine. Išraiškinga ir vizualiai stebinanti animacija, perteikta 3D formatu, jums suteiks tikrą reginį. Tai filmas, kuriame susipina nuotykiai bei temos, priversiančios susimąstyti kiekvieną žiūrovą. Seanso metu kilo klausimų dėl siužeto (ne)išpildymo, tačiau tenka pripažinti, kad šis filmas yra tikrai originalus projektas, sukuriantis naują magijos pasaulį. Norisi tikėti, kad šios juostos sėkmė paskatins ir kitas studijas investuoti į naujas idėjas ir jas realizuoti ne tik animacijoje, bet ir vaidybiniuose filmuose.
