Kino kompanija „Pixar“ (priklausanti „Disney“) garsėja savo kino projektais – 1995 m. pasauliui pristatė pirmąjį kompiuteriu sukurtą pilno metro animacinį filmą – „Žaislų planetą“. Vėliau kompanija animacijos mėgėjus džiugino tokiomis puikiai įvertintomis juostomis kaip „Monstrų biuras“, „Žuviukas Nemo“, „La troškinys“, „Aukštyn“, „Išvirkščias pasaulis“ ir t.t. Šiandien pakalbėsime apie jau 19-ąjį „Pixar“ filmą – „Koko“. Prie jo vairo – patyręs kompanijos komandos narys – scenaristas, režisierius bei montažinėje dažnai dirbantis Lee Unkrichas, kuriam idėja gimė dar 2010 m. Nekukliai pradinę filmo istoriją pakoregavęs režisierius apie pradedamus animacijos kūrimo darbus pranešė 2016 m. Vėliau prie režisieriaus kėdės teko pristumti dar vieną kėdutę – ji buvo skirta istorijos bendraautoriui bei vienam iš dviejų scenaristų – Adrianui Molinai. „Koko“ – vienas ilgiausiai užtrukusių „Pixar“ projektų. Įdomu tai, kad 2014 m. kompanija „20th Century Fox“ išleido keturis kartus mažesnį biudžetą (50 mln. JAV dolerių) turėjusį panašios tematikos filmą – „Gyvenimo knyga“ (angl. „The Book of Life“), nekukliai kvestionuojantį „Koko“ originalumą.
Siužetas
Nepaisant griežto savo šeimos draudimo domėtis muzika, dvylikmetis Migelis negali atsispirti kerinčiai muzikos magijai. Jis svajoja tapti garsiu muzikantu ir dainininku, kaip ir jo dievukas Ernesto de la Cruzas. Siekdamas bet kokia kaina įrodyti savo talentą, Migelis drauge su šunimi Dante netikėtai patenka į paslaptingą vietą. Pasirodo – tai mirusiųjų pasaulis, kuriame Migelis pagaliau išsiaiškins seną savo šeimos paslaptį, kodėl gi jų giminėje nuo seno muzika yra tapusi baisiausiu tabu.
Turinys
Nors tam tikri šio filmo siužeto vingiai nesunkiai nuspėjami, tačiau tai itin sumanų scenarijų turinti juosta, kurios istorija it gražus gėlės žiedas prasiskleidžia gražiausiomis spalvomis. „Koko“ džiugina ne tik vizualiai, tačiau taip pat žavi savo prasmingomis žinutėmis – juostoje akcentuojamos šeimos vertybės bei visomis įmanomomis priemonėmis primenama, kaip svarbu nepamiršti mirusiųjų. Veiksmas vyksta meksikiečių šventės – Mirusiųjų dienos (isp. Dia de Muertos) kontekste. Ši kultūrinė tradicija, anot režisieriaus, privertė jį jausti didelę atsakomybės naštą, tad buvo stengiamasi viską atlikti itin autentiškai ir tiksliai. „Pixar“ komanda keletą kartų lankėsi Meksikoje. Į juostą puikiai integruotos tam tikros meksikiečių garsiosios asmenybės – kūrėjai nemažai dėmesio skyrė Fridai Kahlo.
Personažai ryškūs ir nesunkiai įsimenami. Pagrindinis herojus Migelis (nors būtų galima diskutuoti, kad visgi pagrindinė veikėja buvo Koko) priminė, kaip svarbu nepamiršti savo širdies balso, nepasiduoti ir siekti tikslo iki pabaigos. Jam puikiai talkino linksmasis šunelis, kuris ne kartą pralinksmino į kino salę atvykusius vaikus. Mano nuomone, visgi juokingiausio personažo titulą gautų piktoji Migelio močiutė – kino kūrėjai puikiai išnaudojo jos savybes subtiliems vizualiniams juokeliams kurti. Ernesto de la Cruzo, Hektoro vaidmenys juostoje taip pat labai reikšmingi.
Nors kartais atrodydavo, kad kai kurios juostoje ryškinamos temos mažiesiems gali būti per sudėtingos, visgi juosta puikiai tinka įvairaus amžiaus žiūrovams. Tai itin emociškai paveikus filmas – jautriai pasakojama istorija, reikiamu metu sustiprinta puikiomis garsinėmis kompozicijomis, dainomis ir tam tikrais vizualiniais efektais, puikiai dirgina ir jautrumu nepasižyminčių žmonių ašarų liaukas. Nemaža tikimybė, kad suaugę bus paveikti labiau nei vaikai. Be poros lėtesnių epizodų, juostos tempas buvo pakankamai geras – pasakojama istorija įtraukia nuo pat pradžių ir neprailgdama išlaiko dėmesį iki pat pabaigos.
„Auksinį gaublį“ geriausio animacinio filmo kategorijoje laimėjęs filmas „Koko“ taikosi ir į „Oskarą“. Kadangi taikikliai sureguliuoti itin preciziškai, panašu, kad pataikyti turėtų pavykti – „Oskarą“ už filmą „Žaislų planeta 3” savo lentynoje turintis režisierius Lee Unkrichas greičiausiai galės pasistatyti antrąją statulėlę.
Aktorių darbas
Filmą žiūrėjau du kartus: dubliuotą lietuviškai ir anglų kalba. Visgi lietuviai paliko gerą įspūdį – buvo malonu klausytis skambėjusių balsų, o ir teksto vertimas, mano galva, buvo pakankamai neblogas. Aišku, kaip ir buvo galima tikėtis, originalo, kuris kur kas labiau atskleidė meksikietišką dvasią, neperspjovė.
Techninė pusė
Techniškai „Pixar“ filmai visada būna tvarkingi. Šis ne tik tvarkingas, tačiau tam tikromis akimirkomis gniaužia kvapą. Vizualiai nėra prie ko prikibti – dėmesys detalėms negali nežavėti. Lietuviškoje versijoje – visos iškabos, užrašai ant paminklų buvo lietuviški.
Šios juostos stiprus „koziris“ yra jos garso takelis – grįžus namo norėjosi paklausyti girdėtų dainų dar kartą. Pagrindinę filmo mintį vis primenanti daina „Atmink mane“ (angl. „Remember Me“) nominuota „Oskarui“. Labai smagi buvo ir „Un Poco Loco“ daina.
Santrauka
„Koko“ – tai visai šeimai subalansuotas vizualiai nepriekaištingas ir puikiomis dainomis džiuginantis kino kompanijos „Pixar“ darbas, kurio emociškai paveiki istorija primena, kaip svarbu nepamiršti klausyti savo širdies balso bei saugoti mirusiųjų atminimą.