Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!

Režisierius Kęstutis Gudavičius, pristatęs pirmąjį filmą apie šauniosios ketveriukės nuotykius „Tarp mūsų, berniukų “, tęsia pašėlusius jų išgyvenimus antrojoje dalyje – „Berniukai sugrįžta. Klasės susitikimas“. Kaip ir sufleruoja pavadinimas, visas siužeto veiksmas bus orientuojamas į artėjantį klasės susitikimą, į kurį visa draugų kompanija, nepaisant įvairiausių antraplanių gyvenimo faktorių, bandys nuvykti. Tad kaip gi jiems sekėsi ši avantiūra?

O jūs vaikai taip darykit, kaip meistrelis daro…

Kaip ir minėjo kūrybinė grupė projekto premjeros išvakarėse – ši dalis turėtų būti savotiškas lietuvių atsakas į garsiąją holivudiškąją „Pagirių“ trilogiją. Na, atvirai nežinau, kodėl šis pareiškimas buvo suponuotas su tokia ambicija, bet, turint omeny lietuviško kino padangę (lietus Lietuvoj, ar ne?) ir juolab, kai projekte eskaluojama, jog filme bus simuliuojama holivudiška idėja lietuvių padargais… tikėkimės, jog visa tai tik marketingo ( o kam daugiau?)  labui. Bet žvilgtelėkim giliau.

Na, kaip prisimename iš pirmosios dalies, taip ir panašiai, antrojoje, ketveriukė metasi pasiekti savo užsibrėžtą bendrą tikslą –  šį kartą – apsilankyti klasės susitikime. Filme buvo jaučiamas stiprus pirmosios dalies šablonas – lyg ir tas pats filmas, tik kad pakeistos tam tikros siužetinės detalės: veikėjai vis dar turi tas pačias, tik šiek tiek pakoreguotas gyvenimo nuoskaudas; jie vėl bando kažkur kartu pabėgti nuo gyvenimo problemų, ir tame procese patiria įvairiausių kurioziškų situacijų. Trumpai tariant, tai tie patys berniukai, tik aprengti kitos spalvos megztiniais.

O, bet, tačiau… atsiribojant nuo tos minties, jog filme minėtai simuliuojami siužetiniai Holivudo simptomai, pats filmas, savo kategorijoje, buvo pakankamai nuotaikingas. Na žinoma, veikėjai čia be paliovos turėjo – tarmiškai tariant – pjauti grybą, na, bet tą grybą jie pjovė pakankamai profesionaliai. Na, ir žinoma, keiktis. Na, kokia gi lietuviška komedija neturi keiksmažodžių? Būtent tas nepraustaburniškai kurioziškas grybo pjovimas ir tempė šitą filmą į priekį. Kita vertus… ar „Pagirių“ trilogijoje visa tai vyko kažkaip kitaip?

Kaip kas moka, taip tas šoka…

Kaip profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ atstovai – pagrindiniai aktoriai savo veikėjus realizavo labai įtikinamai ir autentiškai. Jų vaidyba sklandi, jaučiamas puikus tarpusavio supratimo tonas ir puikiai realizuotos situacijos. Kadangi filmas yra apie vyrų išgyvenimus, tą vyriškos ambicijos cinkelį jie užčiuopė tikrai ryškiai ir tinkamai atliko savo funkciją. Į šį segmentą savotiškai įsiderina ir pats scenarijus – pokalbiai pakankamai ryškūs, atliekantys komedijos funkciją… bet, kadangi šis filmas be komedijos garnyro nieko daugiau nepasiūlo, tai čia realiai ir randama vienintelė komedijos funkcija.

Better luck next time… Or not.

Kad ir iš kokio – vieno ar kito – kampo bežiūrėtum, kad ir kaip lietuviškasis solidarumas norėtų užtarti šį filmą geresniu žodžiu… to tiesiog čia nėra. Puikūs aktoriai, pakankamai sultingas scenarijus ir tiesiog fantastiški Lietuvos vaizdai neišgelbėjo šito filmo apie ryškiai savirealizacijos stokojančius subrendusius vyrus – berniukus – kurių jau antrą kartą vaizduojami nenusisekę gyvenimai labiau kelia juoką iš gailesčio jiems. Bet jeigu čia ir buvo tokia idėja – tuomet bravo!

Užbaigiant… Ar nuėję į šį filmą Jūs juoksitės? Labai tikėtina, kad taip. Bet ar išeisite iš jo kažkuo pilnesni… Abejoju. Kaip ir minėjau, filmas atlieka savo komedijos funkciją ir ją atlieka visai neblogai. Tad viena vertus, jeigu esate lietuviško kino eksperimentų gurmanas, tikrai galite čia apsilankyti. Iš kitos pusės, pasilieku prie subjektyvios pozicijos, jog lietuviai vis dar gali bijoti eiti į gimtinės (ypač komedijinius) filmus, nes čia racionas kol kas niekaip nesikeičia.