„Žudikės kredo“

Pietų Afrikos Respublikos kilmės režisierius, Ralphas Zimanas, antrarūšių filmų kūrėjas, 2001 metais pristatęs karinę dramą „Sergėtojas“ bei kriminalinį trilerį apie jaunimą „Jeruzalė“ kviečia į savos kūrybos patį brutaliausią ir stilistiškai patraukliausią veiksmo trilerį apie nesuvaldomą kerštą.

Režisierius pristato dar vieną, jau šimtą kartų kine matytą, istoriją apie mergaitę žudikę, kuri netekusi savo brangių žmonių ryžtasi nukauti visus skriaudikus, privertusius ją kentėti praeityje.

Apie ką mes čia…

Keršto kupina Sava nei vienai akimirkai negali užmiršti tos dienos, kai jai matant buvo nužudyta visa jos šeima. Mergina prisiekė surasti tą, kuris atsakingas už visą košmarą, kurį jai teko išgyventi būnant vaiku. Visus aršiausio priešo parankinius po vieną žudydama Sava artėja link užsibrėžto tikslo…

Kūrinio vidus

Filmuose keršto tematika jau taip nuvalkiota, kad su kiekviena nauja juosta pasidaro tiesiog juokinga, matant kūrėjų bandymą įgyvendinti tai, kas jau tūkstančius kartų buvo matyta kino ekranuose. Štai pasirodo dar vienas bandymas, kuriame pagrindiniame vaidmenyje atsiduria mergaitė. Tai yra tiesiog banalu, turint omenyje faktą, kad pats filmo pamatas itin primena Luco Bessono režisuotą kultinį prancūzų „Leoną“, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“, 2008 metais pasirodžiusį veiksmo filmą „Ieškomas“ bei seksualų trilerį „Kolumbiana“. Galima paminėti dar daugiau panašų pavidalą turinčių filmų, tačiau vienintelis dalykas gelbėjantis šią ne itin vykusią juostą – tai taip vadinamas „bloody-art“, kuris suteikia išskirtinių sąvybių.

Siužetinės linijos pateikimas visiškai nesuprantamas. Taip, pagrindinė herojė turi motyvą kerštauti, tačiau režisierius pateikia pernelyg chaotišką filmo pamatą. Bežiūrint filmą, susidaro įspūdis, jog viskas primena muzikinį klipą, kuriame nėra nei logikos, nei prasmės ar tuo labiau įdomumo. Matomos kelios veiksmo scenos, kuriose labai žiauriai vykdomas kerštas, bet daugiau nieko. Juokingiausia, jog pati atmosfera primena nesenai kino teatruose rodytą „Reidą 2“, kuris jau imtas vadinti šio žanro šedevru. Filme, žinoma, nėra tokių dvikovų, gaudynių ar susišaudymų, tačiau pats pasakojimo būdas labai artimas kruvinam indoneziečių filmui. Čia galime pamatyti daug vaizdingų smurto scenų bei mergaitės rankomis seksualiai vykdomų žudynių. Kartais pasidaro netgi šlykštu žiūrėti į mergaitę vaikišku veidu, tačiau apsirengusią it iš stoties atklydusi merga. Taip pat tokiuose filmuose dažniausiai bent jau trumpai turi būti pateikta mafijos ar kriminalinio pasaulio elementų struktūra, jų vykdoma politika, tačiau čia, deja, nieko panašaus nematyti. Filmui įpusėjus viskas virsta į vieną nuobodžiausių kine matytų pasakojimų. Tokia juostos rutina tęsiasi iki pat beprasmės pabaigos.

Veikėjai itin šabloniški ir visiškai neįdomūs, neturintįs jokių išskirtinių bruožų. Pagrindinės veikėjos pristatymas neišvaizdus ir be jokios gilesnės prasmės. Viso filmo metu žiūrovas nė vienai akimirkai nebuvo supažindintas su Sava ir jos praeitimi, jos psichologiniu portretu. Kerštas kerštu, tačiau net ir iš tokios banalios idėjos galima pateikti žymiai įdomesnį istorijos pavidalą, kuris galėtų neblogai susilieti su išvaizdžiai paruoštu vizualiu pamatu. Savą supantys vyrai, Karlas ir Oburis, taip pat pateikiami kaip visiškai neįdomūs veikėjai. Vienintelė frazė, kurią galima įsiminti – Karlo ištarti žodžiai: „Aš sukuriau pabaisą… Gražią pabaisą“. Tai yra akivaizdžiai pati įsimintiniausia filmo scena, kurią lydi visai pakenčiamas garso takelis ir finalinė daina.

Nors filmo trukmė tik 90 minučių, tačiau jis tęsiasi labai ilgai, lyg koks košmaras. Pats filmas priklauso DVD kategorijai, todėl jo net neverta žiūrėti kine. Antrarūšės kino studijos panašiais projektais bando užsidirbti ir kartu išgyventi pristatydamos savo produktus tik skaitmeninėse laikmenose. Be abejonės, tai yra vienas prasčiausių metų filmų, kuriam reikėtų pagailėti savo nervų ir brangaus laiko, o pasirinkti išties vertą dėmesio kine filmą, po kurio nebus gaila išleistų pinigų.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ankščiau buvo minėta, filmo pavidalas primena indoneziečių „Reidą 2“. Vizualiai tai išties stilingas ir gana patrauklus akims filmas, turintis niūraus konteksto su „blood-art“ ir grafinių novelių pavidalo. Dekoracijos paprastos, primenančios apleistą pastatą – matyt, visas filmavimo etapas ten ir vyko, todėl akivaizdu, kad kūrėjai bent jau taip galėjo sutaupyti pinigų.

Operatoriaus darbas pakenčiamas, tačiau dvikovų scenose, ypatingai atkreipiant dėmesį į smurto protrūkio scenas, kameros darbas nelabai džiugina. Pernelyg greiti perėjimai, sunkiai matomos detalės ir, kas blogiausia, veikėjų pristatymai pateikiami labai šaltai.

Vietomis muzikinis juostos fonas pagyvina atmosferą, bet tai dar nereiškia, kad visur ir jis tiko. Labiausiai įsimintinas filmo momentas – tai finaliniai titrai, kuriuose skamba Samuelio L. Jacksono ištarti žodžiai. Tikrai gera, ir, beje, vienintelė tikrai šviesi viso filmo akimirka. Kai laikas ateina rimtiems veikėjų susidūrimams, garso montažas irgi šiek tiek gelbsti.

Montažas tikrai blogas. Ypatingai neatsakingai sudėliotos filmo scenos primena studijos „Global Asylium“ kuriamus „šedevrus“. Per tokį chaotiškai pateiktą pasakojimą išsėdėti tas 90 minučių tampa tikrų tikriausia kankyne.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių vaidyba pasibaisėtina. Pagrindinės vaidmens atlikėja, India Esley neįtikinamai atkurė savo vaidinamą personažą. Visiškai jokių emocijų. Toks vaizdas, lyg stebėtum „Saulėlydį“ ir matytum nieko vertą Kristen Stewart su visą laiką išsižiojusia burna. Į pagalbą jai ateina ne ką geresnis partneris. „Didžiojo Getbsio“ aktorius, Callanas McAuliffe‘as, kuris, kaip ir jo kolegė, vaidina medinį žvilgsnį turintį simpatišką lūšnynų gyventoją. Kaip nekeista, simpatiškas gražuolis yra geraširdis. Bet, deja, ir jo veide nesimatė jokių emocinių protrūkių.

Vienintelis žmogus, kuris galėtų priversti pasižiūrėti šį filmą – tai kultinis Samuelis L. Jackonas, kurio vaidmuo ne toks reikšmingas, bet aktorius bent jau savo charizma atperka visas režisieriaus klaidas bei užgožia pagrindinio dueto pasirodymą ekrane. Liūdna tik dėl vieno – toks talentingas žmogus ateina filmuotis tokiuose nieko vertuose projektuose.

Verdiktas

„Keršto aitvaras“ – tai stilingai atrodantis, bet visiškai neįdomus, neužkabinantis, nuobodus ir labai primityvus filmas. Kruvinomis scenomis prifarširuotas bei keršto tematika sukurtas filmas, kuriame apart kelių muštynių scenų ir aktoriaus Samuelio L. Jacksono charizmos daugiau nėra nieko pozityvaus ar verto brangaus laiko.