Kaip pavogti žmoną?

„Milijonai tai ne viskas“

Pelningiausias visų laikų Lietuvos režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas, kuris leido atgimti iš naujo 2011 metais kultiniam „Tadui Blindai“ ir šiais metais pristatęs satyrinę komediją „Valentinas vienas“, sugrįžta su dar vienu asmeniniu komedijos žanro projektu.

Režisierius kviečia apsilankyti vieną kuklią šeimą, kurią aplankys nelauktas svečias, galintis sujaukti visą iki šiol buvusią ramią buitį, o kartu drumsdamas ramybę, įnešti gyvybės į rutinos apipintą poros gyvenimą.

Apie ką mes čia…

Išėjus į laisvę buvusiam banko investicijų departamento vadovui Valdui Bičkui, vienos šeimos gyvenimas staigiai apsiverčia aplink kojom, kai į jų namų duris pasibeldžia buvęs finansinis nusikaltėlis.

Kūrinio vidus

Kai prieš dešimt mėnesių kinuose pasirodė komedinis Donato Ulvydo projektas „Valentinas vienas“, po jo peržiūros pasidarė tikrai baugu dėl žanro ateities mūsų šalies kinematografijoje. Tiek daug pigaus ir visiškai nejuokingo humoro dar neteko matyti jokiame nacionaliniame projekte. Filmas nors ir finansiškai buvo labai sėkmingas, tačiau dėka savo turinio privertė labai skeptiškai laukti naujausio režisieriaus darbo. Ir čia staigmena – filmas pateisina visus lūkesčius. Jis atrodo visai pozityviai bei nuotaikingai.

Svarbiausia, jog einant žiūrėti šios juostos, reikia pasiruošti tam tikram teatriniam spektakliui, o ne vaidybinio pobūdžio filmui, todėl iš karto įsijausti į rodomą veiksmą yra šiek tiek sunku. Visgi ne teatre randamės, todėl kino salės patalpos gali sukelti tam tikrą diskomfortą. Praėjus pusvalandžiui jau pamiršti, kad žiūri spektaklį kino salėje, įsijauti į rodomą veiksmą ir svarbiausia, kartu su pagrindiniais herojais bei salėje sėdinčiais žmonėmis juokiesi iš kuriozinių situacijų. Filmo paveikslas iš dalies primena pvz. 2011 metų Romano Polanskio juostą „Kivirčas“, kurios veiksmas irgi buvo sutalpintas į vieną patalpą. Tokie manevrai leidžia juostos kūrėjams sutaupyti ir minimaliomis išlaidomis apsiginklavę prodiuseriai tikrai nebus nuskriausti po finalinio juostos pajamų pateikimo.

Komedijos atžvilgiu, humoras tikrai nėra toks banalus, kaip galėtų atrodyti iš filmo anonso, todėl labai daug vietų primenančių buitį sukelia šypseną veide iš pamatyto jų pateikimo. Visgi filmas apie mūsų gyvenimą ir tai, jog visai nesmagu, kai kažkoks pašalinis įsibrauna į jį. Ties dialogais irgi padirbėta neblogai, kas priverčia juoktis net iš banaliausių frazių, ištartų žinoma viso filmo pažibos – Valdo Bičkaus.

Juostos personažai visai žaviai papildo vienas kitą, o svarbiausia, užpildo tam tikras scenarijaus spragas. Puikus Valdo Bičkaus portretas priverčia kiekviena kartą vis garsiau juoktis, tačiau, deja, to paties pasakyti negalima apie jį asistuojančią porą, kuri be Valdo atrodo tiesiog nykiai. Toks pernelyg susikaustęs ir neatsiskleidžiantis sugyventinių portretas, nesugeba priversti žiūrovo kvatoti taip garsiai, kaip tą padaro finansinis aferistas. Prie jų prisideda dar ketvirtas veikėjas, kuris pagyvina susidariusią situacija ir galiausiai kvarteto dėka gauname puikią satyrinę komediją su moralu pabaigoje.

Tenka pripažinti, jog peržiūrėjus naujausią Donato Ulvydo filmą, vėl atsiranda viltis, jog su kiekvienu nauju projektu žiūrovams bus pristatomos vis juokingesnės ir išradingesnės komedijos, ko galėjome pasigesti jau daugybę metų.

Techninė juostos pusė

Iš techninės filmo pusės, kuri labai jau kukli šį kartą, galima paminėti neblogai priderintą prie scenų garso takelį, primenantį Kalėdinę atmosferą bei visai pakenčiamą operatoriaus darbą, kuris visais įmanomais būdais buvo sutelktas į aktorių išdaigas prieš kameras. Vizualiai filmas patrauklus akiai, nes jame nėra jokių pašalinių dalykų, viskas kaip tikroje buityje, kas išties atrodo žaviai ir tai pagirtina.

Blogiausi filmavimo aspektai – blogai suderintas garsas, todėl bendras vaizdas atrodo šiek tiek kraupiai ir nekokybiškai, bei, žinoma, televizinio lygio montažas, kuris buvo sulipdytas kaip kokie reklaminiai klipukai. Gaila, bet tokiais manevrais filmo kokybė labai sumenkinama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jau šimtą kartų kalbėta apie lietuvių aktorių silpną ir teatrinę vaidybą, todėl galima dar sykį tai paminėti. Tikrai, mūsų šalies aktoriai vis dar nesugeba vaidinti vaidybiniuose filmuose, o tik teatruose bei televiziniuose projektuose. Jie nesugeba įsijausti į vaidmenis, todėl gaunamas rezultatas labai graužia akis.

Kaip ir ankstesniame Donato Ulvydo filme, vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Giedrius Savickas. Šis žmogus vienas iš nedaugelio nacionalinių aktorių, dėl kurių nėra gėda. Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šitame, aktorius tampa viso filmo pažiba. Nuotaikingas, šiek tiek ironiškas, nuoširdus ir atsipalaidavusio žmogaus pasirodymas. Didžiausi plojimai jam, už tiek daug nuostabių akimirkų filmo peržiūros metu.

Rimantė Valiukaitė, kurią visai neseniai galėjome matyti kitame lietuviškame projekte „Vardas tamsoje“, eilinį kartą vaidina be įsijautimo į vaidmenį. Šalta ir visiškai neįtikinanti veikėja, kuri savo buvimu kadruos privertė jausti pagiežą ir antipatiją.

Visai neblogai pasirodo Ramūnas Cicėnas ir Inga Jankauskaitė, kurie nors ir vaidina pagrindinius filmo veikėjus taip pat, tačiau lieka nuošalyje. Kiekvienas iš jų užtat sugeba papildyti bendrą vaizdą ir pakelti humoro kartelę aukščiau, nei tą padaro Rimantės vaidinama veikėja.

Verdiktas

„Kaip pavogti žmoną?“ – tai pozityviai nuteikianti ir visai pagirtina lietuviška Kalėdinė komedija, kuri priverčia maloniai praleisti laiką kino salėje, stebint dar vieną juoko kupiną Giedriaus Savicko benefisą.