„Iš namų į gatves“
Režisierius ir scenaristas, Jamesas DeMonaco lygiai prieš metus pristatė įtampos kupiną psichologinį trilerį su puikiausia idėja tačiau labai silpnu įgyvendinimu – tai buvo viską nulemiantis veiksnys pelnęs nepasitenkinimą tarp patyrusių kritikų ir eilinių žiūrovų. Žinoma, kadangi pirmtakas, kainavęs vos 3 milijonus dolerių, sugebėjo viršyti savo biudžetą net trisdešimt kartų – šiais metais sulaukėme antros dalies, kurią sukūrė tas pats pirmos dalies idėjos puoselėtojas.
Trečią savo karjeros darbą pristatantis kino kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti vienoje dienoje metuose, kai nusikaltimai tampa legalūs ir kai nereikia kelti kojos į gatves, jeigu nori išsaugoti gyvą kailį sulaukus paryčių.
Apie ką mes čia…
Kiekvienais metais, idealioje ateities JAV visuomenėje ateina diena, kai leidžiama nebaudžiamai vykdyti žiauriausius nusikaltimus bei tuo pačiu „išvalyti“ save nuo blogų minčių ir norų pakenkti kitiems žmonėms visas kitas 364 dienas metuose. Atėjus nakčiai visi kraujo ištroškę miestiečiai išeina į gatves siausti, tačiau jie nežino, kad netoliese randasi buvęs karininkas turintis savo planų šiai itin pavojingai nakčiai…
Kūrinio vidus
Prieš metus kino ekranuose pasirodęs „Purgenas“ (bravo platintojams už tokį originalų filmo pavadinimo vertimą) tapo vienu iš didžiausių nusivylimų žiūrovams ir kino specialistams, tačiau kartu tai buvo ir filmas, kurio patrauklią idėją dar buvo galima išgelbėti pratęsus pasakojimą kitame filme. Iš antros dalies žiūrovai nesitikėjo daug, todėl ir lūkesčiai nebuvo sutrypti. Jau vien anonsai buvo nuo apsilankymo kine atbaidantys žiūrovą, tačiau šiuo atveju viskas gavosi atvirkščiai ir ganėtinai patraukliai. Iš psichologinio siaubo trilerio filmo žanras pavirto į veiksmo kupiną ir įtampos nestokojantį trilerį, kuriame kraujas ir brutalumas kelis kartus peržengia pirmtako barjerą.
Iš prabangaus namo patalpų naujame filme visas veiksmas persikelia į miesto gatves, kuriose siaučia kraujo ištroškę žmonės. Iš tikrųjų, tai yra itin taiklus kūrėjų sprendimas – perkelti veiksmo epicentrą į tamsiausias gatves, kurios vien savo bauginančiai atrodančia atmosfera sugeba prisispausti prie kėdžių. Ar galima sakyti, kad filmas baisus? Ne, jis nėra baisus. Tai yra tiesiog smurto perpildytas išsigelbėjimo stiliaus trileris, kuriame sukeliama įtampa žymiai labiau žaidžia su žmonių nervais negu iš kampo išlindusios blogosios dvasios. Smurto scenos įgyvendintos gerai, tačiau kai kuriose vietose pernelyg greitai atitraukiama kamera neleido pajusti viso šio filmo siaubo ir tragedijos. Filmas taip pat kupinas pernelyg klišinių scenų, kurias galime sutikti beveik kiekvienoje tokio stiliaus juostoje. Kas labiausiai gali patraukti akį – tai tam tikras „Kieto riešutėlio“ parodijavimas. Betrūko tik pamatyti užrašą su tokiais žodžiais kaip „Dabar aš turiu šautuvą. Ho, ho, ho“.
Siužetiniai režisieriaus sprendimai irgi patrauklūs akiai. Šį kartą juostoje pasirodo ne viena šeima, norinti išgyventi „išvalymo naktį“, bet kelios grupės žmonių, kuriuos likimas suvedė kartu. Vienišius ir tikras terminatorius – Seržantas, kuris tampa pagrindiniu filmo herojumi drąsiai, neša ant savęs viso filmo veiksmą. Efektingas personažo pasirodymas, toks bekompromisis, kad net primena Maksą Peiną – vyruką, kurio rankos kruvinos nuo susišaudymų dažnumo. Taip pat juostoje pasirodo porelė, kuriai nepasiseka ramiai grįžti namo, bei motina su dukra, norinčios irgi sulaukti rytojaus ramybėje. Visus juos vienija pasipriešinimas užpuolikams. Filmo metu galima susipažinti su įvairiais banditais, tačiau labiausiai dėmesį patraukia kaukėti ir mačetėmis apsiginklavę jaunuoliai, kurių tikslas visiškai kitoks nei buvo galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Šiek tiek nustebino toks filmo siužetinės linijos įvykių posūkis. Kitais anti-herojais, deja, pasigrožėti neįmanoma, jie visi vienodi.
Juostos dialogai tam tikruose momentuose kelia juoką ir panieką režisieriui – kartais visiškai nesąmoningos veikėjų frazės sugadina gerai vystomą sceną. Kartais viskas eina ligi to, jog pokalbis vystomas iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau kartu nesijaučia veikėjų individualumas. Trečiose scenose išaiškinama visa „Išvalymo“ priešistorė – kas sukelia geras emocijas dėl šios dienos ištakų pažinimo. Šį kartą žiūrovas sugeba suprasti ir vizualiai pamato visą šios nakties struktūrą. Tai sudėtinga sistema, kurią valdo pinigai, o, kaip žinome, nuo pinigų priklauso mūsų visų gyvenimas. Pasibaigus filmui galima dar sykį pagalvoti apie tokią realybę, kurią juostoje parodė režisierius Jamesas DeMonaco‘as – nejaugi ir mes esame tie neištvermingi gyvuliai, dėl kurių iki tokio lygio degraduoja mūsų visuomenė?
Akivaizdu, kad filmo laukia komercinė sėkmė, kas tikrai negali džiuginti, nes būtų visai įdomu pamatyti pratęsimą, kuris galbūt dar geriau atskleis „Išvalymo“ esmę. Žinoma, veiksmo gerai sukurta įtampa neprivers nuobodžiauti ir spaudytis, kaip buvo galima daryti po pirmos dalies pasirodymo kino teatruose.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas šiek tiek suprastėjo ir tapo panašus į „trash“ žanro atstovus – pats konceptas itin priminė 2008 metais pasirodžiusi filmą „Pasmerktųjų diena“. Dekoracijos, kraujo upės ir kostiumai kelią nerimą ir paniką sėdint ir žiūrint filmą – sugeba kartu ir sukelti neblogą įtampą.
Operatoriaus darbas neblogas – ypač gerai žiūrisi kamera pritvirtinta prie automobilio ir motociklų bei filmavimas iš šono – tai yra efektingas sprendimas, tačiau vaizdo atitraukimas nuo smurtaujančių žmonių šiek tiek nuliūdina. Visgi norėtųsi mėsos ir skerdynių, o ne intymiai parodytų vaizdų, kuriuose matoma cenzūra.
Filmo garso takelis ir garso montažas tarpusavyje suderinti tikrai puikiai – sukelia keistus jausmus, bet muzikos garsai ir kelios kompozicijos leidžia pajusti visą blogį, sklindantį iš filmo ekrano pusės. Gerai, kad muzika suteikė tokį charizmatišką pavidalą, kurio mums pagailėjo operatorius.
Palankus filmo siužetinės linijos pateikimo sprendimas nebūtų toks patrauklus, jeigu ne montažas, kuris šį kartą neerzina akių. Prisiminkime prieš metus laiko pasirodžiusią pirmą dalį ir ten pateiktą veiksmo vystymą – skirtumas akivaizdus. Kaip diena ir naktis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viso filmo metu galima pažinti vieną vienintelį aktorių, kuris ne tik gerai atkūrė savo vaidinamą personažą, tačiau ir nurungė visus kitus juostoje pasirodžiusius aktorius. Žinoma, kalba eina apie Franką Grillą, kuris žiūrovams turėtų būti žinomas iš tokių filmų kaip „Patruliai“, „Kovotojai“, „Sniegynų įkaitai“ ar iš serialo „Skydas“. Aktorius pasidarbavo iš peties, nors tam tikrose scenose jis virsdavo tiek į Briuce‘o Williso suvaidintą Džoną Makleiną, tiek į „Matricos“ personažą Neo.
Franko solinį pasirodymą papildė naujojo „Roboto policininko“ žvaigždė Michaelis K. Williamsas bei Carmen Ejogo, kuriai atiteko Evos vaidmuo. Kitų herojų atlikėjai nepasižymėjo nei personažų svarba nei charizmatiškumu, todėl apie juos kalbėti būtų neetiška. Tiesiog pakankamai neblogai papildė foną savo buvimu kadre, nes vaidybos ten buvo galima pasigesti.
Verdiktas
„Išvalymas: anarchija“ – tai visomis prasmėmis puikią idėją turinčios franšizės geresnis įgyvendinimas už praeitais metais pasirodžiusį psichologinio pobūdžio trilerį. Brutalesnis, efektingesnis, patrauklesnis ir kupinas išvaizdingesnio veiksmo „Purgeno“ tęsinys su kaupu atperkantis visas gautas prieš metus laiko nuoskaudas, kurias buvo galima patirti pasižiūrėjus kino salėje nevykusį pirmtaką.
