„Angelų miesto sergėtojai“

2009 metais režisierius Rubenas Fleischeris su savo originaliąja juodąja komedija „Zombių žemė“ pateikė Holivudui labai rimtą pareiškimą dėl išskirtinio kino kūrėjo naujoko vardo. Po kelių metų su ta pačia kūrybine komanda jaunas režisierius sukūrė ne tokį sėkmingą komedinį projektą „30 minučių arba mažiau“, o šį sykį šmaikštus kūrėjas pristato visiškai kitokio pobūdžio juostą apie senai praėjusias gangsterių dienas. Stilingai pateikdamas gana pasiilgtą mafijos temą, režisierius tikisi sugrąžinti į kino ekranus išalkusius gangsterių ir kulkų mėgėjus bei surengia tikrą veiksmo šou, kuris visiškai kitokiu kampu pateiks labai aktualią kriminalinę penktojo Amerikos dešimtmečio padėtį.

Apie ką mes čia..

Į Los Andželą atsikrausčius Mikiui Koenui miestas tapo kariniu veiksmo poligonu. Visi konkurentai, visi žmonės įbauginti tokio lygio nusikaltėlio, kuris po labai trumpo laiko savo rankose turi visą miesto nusikalstamą pasaulį. Policija, teisėjai, meras papirkti, o padoriems žmonėms tenka susitaikyti su atėjusiu blogiu. Tačiau ne visi miesto teisuoliai bijo įsibrovėlio. Organizuota „gangsterių medžiotojų“ grupė visais įmanomais būdais pradės negailestingą kovą su pačiu žiauriausiu kada nors buvusiu Angelų miesto nusikaltėliu.

Kūrinio vidus

Ilgai lauktas gangsterinės tematikos filmas gali tapti dideliu žanro mėgėjų nusivylimu arba puikiausia pramoga veiksmo juostų gerbėjams. Filmas neabejotinai turi daugiau tamsių nei šviesių akimirkų, tačiau didžiausia jo problema yra scenarijuje. Filmas neturi jokios struktūros, nors visgi jo pateikimas labai primena 2007 metų Ridley‘o Scotto „Amerikos gangsterį“, tik su mažiau atidirbta siužetine didelį potencialą turinčia tema. Veiksmas vyksta penktojo dešimtmečio pabaigoje, ir įdomu tai, jog visą pamatyta vaizdą neoficialiai galima sulyginti su 1997 metų filmo „Los Andželo paslaptys“ priešistore, nes juosta prasideda būtent Mikio Koeno sučiupimu. Žinoma, šis filmas neprilygsta tokio lygio juostai, tačiau jeigu atmosfera butų pateikiama retro stiliumi, būtų malonesnis  nusiteikimas peržiūros metu. Dėl atmosferos – ji per daug moderni ir primena Michaelo Manno 2009 metų „Visuomenės priešų“ stilistiką, todėl, atvirai kalbant, šis naujas filmas neturi jokio individualumo, o yra sulipdytas iš kelių neblogų panašios tematikos juostų dalių. Filmo siužetinės linijos minusai dar ir tai, jog pateikiama labai daug personažų, nors kaip ir esminiai yra pats miesto blogis Koenas bei pareigūnas Omara. Tačiau labiausiai suerzina tai, jog apie jų praeitį, ypač apie Mikio imperijos susikūrimą, nepasakyta beveik nieko, ir kas juokingiausia, scenaristai matyt norėdami pateikti  kuo efektingesnius gangsterio pasirodymus ekrane jo biografiją iškraipė kaip tik galėjo. Žinoma, atmetus visus niuansus apie netikslią biografiją bei bedvasį penktojo dešimtmečio Los Andželą ir pasižiūrėjus tik kaip į veiksmo trilerį, tai gana efektingas ir nenuobodus darbas. Nemažai adrenalino ir puikiausių gaudynių scenų, ironiška, bet viskas priminė Mafijos 2 žaidimą, todėl kiekviena scena prilygo eilinei populiarios kompiuterinės pramogos misijai, tik pateiktai kvapą gniaužančiu būdu. Nesuprantama ir meilės tema, kuri puikiai tiktų juostai, jei tai būtų biografinė vieno ar kito personažo drama, bet veiksmo filmui per daug saldžiai atrodė tas meilus vaizdas. Prie viso to nepritrūksta ir smurto, labai brutalaus smurto, nors visgi maloniai nuteikia parodyti kraupūs vaizdai, kurie bent kiek atspindėjo Koeno politiką. Galima teigti, jog filmo veiksmas kaip greitai prasideda, taip greitai ir pasibaigia – nenuobodžiai, tačiau tai juosta be išliekamosios vertės, kuri po peržiūros neilgam sugebės pasilikti atmintyje. Stilingas, tačiau tuščias vidumi darbas, kuris gal ir būtų žymiai geresnis, jeigu kūrėjai neperdarytų bei neištrintų esminės scenos dėl liepos mėnesio tragedijos, kuri įvyko „Auroros“ mieste.

Techninės pusės ypatumai

Vizualiai juosta gal ir neparodo nieko naujo, nes, kaip buvo minima anksčiau, viskas priminė „Visuomenės piešus“, tačiau dėka Oskarais apdovanoto operatoriaus Diono Beebe‘io darbo efektingos ir kvapą gniaužančios gaudynės bei jų puikus pateikimas yra didžiausias viso filmo variklis. Gaunama didžiulė adrenalino dozė, o iš puikiausių rakursų pateikiami vaizdai stilingai papildo labai daug siužetinių spragų. Garso takelis žvalus, nors kartais kelios pagrindinės kompozicijos labai priminė „Matricos“ motyvą, tačiau tai suprantama, visgi čia „Warner Bros.“ kurtos juostos. Netrūksta specialiųjų efektų, ypač į akis krenta populiarusis „slow motion“ efektas, o ir sprogimai kartais nelabai natūraliai atrodo. Gaila, jog potencialaus hito efektingesnę dalį sudaro vaizdai, o ne turinys.

Aktorių kolektyvinis darbas

Puikiausias talentingų aktorių pulkas gal šiek tiek prašovė suvaidindamas tokioje vidutinėje juostoje, tačiau be jų pasirodymo būtų dar liūdnesnis bendras vaizdas. Nors ir koks talentingas yra Ryanas Goslingas, tačiau šioje vietoje Josho Brolino ir Seano Penno personažai leido jam pailsėti jų spindulių šešėlyje. Gana brutalus Josho vaidintas detektyvo Omaro personažas labai taikliai perteikė anų laikų nekorumpuotą policijos pareigūną, ypač kalbant apie jo akimis matytą gyvenimo filosofiją. Pagrindinis antagonistas, kurį įkūnijo unikalaus talento Seannas Pennas, buvo visos juostos pažiba, o ir grimas padarė savo – sunku jį iš pirmo žvilgsnio atpažinti kadruose. Tiek daug energijos, veržlumo galima pamatyti tik 2003 metų Oskariniame Clinto Eastwoodo filme „Mistinė upė“. Vienas iš ekrano talentų, auksinis naujos aktorių kartos atstovas Ryanas Goslingas nors ir kaip stengėsi prilygti seniems savo kolegoms, tačiau jam buvo sunku. Visiškai ne jo tipažo personažas, kuris tik estetiškai papildo kadrus tuštybe, o ir kartu komercinis kūrėjų ėjimas, sugebantis privilioti į ekranus aktoriaus gerbėjas. Maloniai atrodo ir kiti antraplaniai aktoriai kaip Giovannis Ribissis, Anthony‘is Mackie‘is ar Nickas Notle‘is su seniai ekranuose matytu Robertu Patriku. Šiek tiek liūdna už moteriškąją pusę, nes ją paliginti vidutiniškai atstovavo Emma Stone. Neįdomus, šaltas personažas. Visgi derėtų padėkoti visam kolektyvui, jog suteikė bent kiek laimės peržiūros metu.

Verdiktas

„Gangsterių medžiotojai“ – tai labai efektingas veiksmo plane filmas su puikiausiomis, adrenalino kupinomis scenomis, tačiau prasto scenarijaus ir labai neatidirbtos siužetinės linijos dėka jis tampa dar vienu nelabai pasisekusiu unikalios savo galimybėmis gangsterių temos vidutinioku. Juosta, kuri tiesiog panaši į kompiuterinį žaidimą, neturinti gilesnės minties, apart tiesioginio misijų vykdymo iki finalinio boso sunaikinimo.