Dauntono abatija

Ko gero, 2010 m. rugsėjo 26 d. startavusio britų istorinio kostiuminio serialo „Dauntono abatija“ kūrėjai nesitikėjo, kad į Gineso rekordų knygą pateks pagal gana keistą kriterijų – jau po metų „Dauntono abatija“ ten atsidūrė kaip „kritikų labiausiai aptarinėjamas serialas“ ir tęsėsi iki 2015 m. pabaigos. Tad televizijos ekranuose „Dauntono abatija“ gyvavo kiek daugiau nei penkerius metus. Tačiau su žiūrovais atsisveikinę per 2015 m. Kalėdas serialo, kurio veiksmas plėtojasi XX amžiaus pradžioje, kūrėjai nusprendė grįžti su tęsiniu, tik šįkart viskas iš televizijos ekranų persikelia į kino teatrų sales. Žiūrovų džiaugsmui „Dauntono abatijos“ kūrėjai filmui sutelkė beveik tą pačią komandą, kuri dirbo prie serialo – scenarijų filmui rašė Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narys ir Oskaro laureatas Julianas Felowesas, pamėgtus personažus vaidinti sugrįžo didžioji dalis serialo aktorių. Įgyvendinti didiesiems ekranams skirtą „Dauntono abatiją“ buvo pakviestas Michaelas Engleris, režisavęs keturias to paties pavadinimo serialo serijas.

Trumpai apie filmo siužetą

1927-ieji, Anglija. Nuo I-ojo pasaulinio karo pabaigos praėjo jau visas dešimtmetis ir Dauntono abatija atgauna anksčiau turėtą stabilumą ir orumą. Tačiau ištaigingą dvarą Jorkšyre valdančią Kroulių šeimą pasiekia netikėta, tuo pačiu metu ir džiuginanti, ir jaudulį kelianti žinia – pas juos karališko vizito ruošiasi atvykti Jo Didenybė karalius Jurgis V-asis su žmona karaliene Mere. Kyla nemenkas sambrūzdis – tiek tarp šeimininkų, tiek tarp gausaus tarnų personalo. Tai – gyvenimo įvykis, priimti karališkąją porą. Tačiau prie įprastinio pasiruošimą lydinčio jaudulio prisideda netikėtos intrigos ir papildomą įtampą keliantis karališkųjų rūmų atsiųsto personalo arogantiškas elgesys.

Angliškas giminės susitikimas

„Dauntono abatijos“ kūrėjai žiūrovus į Kroulių šeimos dvarą grąžina ten, kur juos paliko serialas. Tad šis filmas yra serialo tęsinys ir jo gerbėjams grįžimas į „Dauntono abatiją“ praėjus beveik ketveriems metams nuo serialo pabaigos gali šiek tiek priminti jau tikrai ilgą laiką nesimačiusių giminaičių sueigą. Serialo kūrėjai į didžiuosius ekranus žiūrovų pamėgtus personažus perkelia tokius, kokie jie buvo matyti paskutinį kartą – su visomis jų charakterių kliaudomis, ydomis, silpnybėmis bei kaprizais. Tad jei ištikimai sekėte serialą, naujasis filmas bus tarsi susitikimas su kurį laiką nematytais ir jau pasiilgtais senais pažįstamais.

Tačiau net ir nemačius nė vienos serialo dalies „Dauntono abatijos“ filmu galima mėgautis kaip atskiru kūriniu. Galbūt ir nekirbės džiugus lūkestis ekrane vos tik išvydus vieną ar kitą personažą (nes serialo žiūrovai jau galėtų nujausti, ko iš jo ar jos tikėtis), tačiau tai netampa jokiu trūkumu ar kliūtimi.

Mes aptarnavome Anglijos karalių

Filmo siužetas yra paprastas ir pagrindinė linija yra aiški nuo pat pradžių – gaunama žinia apie karališkosios poros vizitą, jam ruošiamasi, jis įvyksta, garbingieji svečiai išvažiuoja – viskas. Tačiau tai – tik stuburas, prie kurio klijuojasi ne viena ir ne dvi smulkesnės siužetinės linijos, neatsiejamais susijusios su pagrindine tema.

Atsižvelgiant į personažų gausą, tas šalutines istorijas, iš kurių ir susipina visas „Dauntono abatijos“ pasakojimas, galima skirstyti į dvi grupes: aristokratų ir tarnų. Šeimininkų linija šiek tiek pasyvesnė, čia svarbiau žodiniai mūšiai, kur beveik neįveikiama čempionė yra senelė Violeta Krouli (akt. Maggie Smith). Tarnų linijoje veiksmo daugiau – tiesą sakant, bene pagrindinė svarbiojo vakaro intriga gimsta būtent čia, nors žinoma, liežuviais malama beveik taip pat intensyviai kaip ir šeimininkų salonuose.

Angliškas humoras ir rafinuotumas

Savo fabula „Dauntono abatija“ primena du senesnius filmus – 2000 m. Oskarui už geriausias dekoracijas nominuotą Rolando Joffé biografinę romantinę dramą „Vatelis“, kur genialųjį šefą ir renginių animatorių įkūnijo Gérardas Depardieu, ir net  aštuonias Oskaro nominacijas pelniusią Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romano „Dienos likučiai“ ekranizaciją su Emma Thompson ir Anthony Hopkinsu, kurią režisavo Jamesas Ivory‘is.

Būtent tai ir susipina „Dauntono abatijoje“ – pasiruošimo rūpesčiai, intrigos intrigėlės, kartais peraugančios į sabotažą, aukščiausios klasės ir kokybės reikalavimas, nedarant jokių išlygų ir nesuteikiant jokių galimybių klysti. Taip pat čia ryškiai dominuoja rojalizmas bei lojalumas – ne tik karūnai, bet ir savam kraštui (ar savam dvarui), britiškas orumas ir garbės suvokimas. Tačiau tai nė kiek netrukdo šio filmo kūrėjams lengvai pasišaipyti iš savo personažų, parodant, kad snobiškumas, per didelis principingumas, susireikšminimas, pernelyg uolus patriotiškumas iš šono atrodo šiek tiek komiškai ir sukelia lengvą šypseną.

Vis tik gražiausiai žongliravimas subtiliu britų humoru atsiskleidžia per dialogus. „Dauntono abatija“ yra dialogų filmas – čia kalbama daug ir beveik be sustojimo. Tai yra – daugiau kalbama, negu rodoma, tačiau tai nėra joks trūkumas.

Personažai ir aktoriai

Kalbant apie „Dauntono abatijos“ personažus, tai jų čia yra devynios galybės. Bet, kas gražiausia – režisieriui tiesiog puikiai sekasi juos visus suvaldyti. Visi ryškūs, visi saviti, kiekvienas su savo charakteriu ar išskirtinėmis, iš karto įsimenančiomis būdo savybėmis.

Jau minėta, kad aristokratai čia pasyvesni, tarnai – aktyvesni. Be to, nors „Dautono abatija“ ir nėra tokio tipo filmas, kuriam būtinai reikėtų antagonisto, toks atsiranda – ir net ne vienas. Galima kalbėti apie savotišką skirtį tarp Dauntono abatijos šeimininkų ir įnamių, tačiau jie visi vieningai (nors ir atskiruose frontuose) mūru stoja už šių namų garbę. Tad antagonistai yra atėjūnai, bandantys Dauntono abatijoje įvesti savas taisykles. Tai ir arogantiškasis „karališkasis galinių laiptų pažas“ ponas Vilsonas, ir pasipūtėlis prancūzas virtuvės šefas Kurbė, ir nesukalbama bei nuolaidų nedaranti karališkoji ekonomė ponia Veb… Priešprieša tarp Dauntono abatijos tarnų ir karališkosios svitos įsiplieskia iškart, vos tik šie peržengia dvaro slenkstį ir nejučia viskas taip įsibanguoja, kad norisi „sirgti“ už dauntoniečius.

Šios užkulisinės intrigos nepasiekia aristokratiškųjų salonų, tačiau ir čia užtenka savų priešų. Na gal ne tiek priešų, bet kibirkštys nenustoja laksčiusios tarp garbiosios šeimos matriarchės Veronikos Krouli ir karališkąją porą atlydėjusios jos pusseserės Mod Begšou (akt. Imelda Staunton). Dar keli nedorėliai atsiskleidžia kiek vėliau.

Filmo personažus įkūnija visas būrys žinomų britų aktorių. Tikrai atpažinsite „Hario Poterio“ (angl. „Harry Potter“) serijoje matytas Maggie Smith ir Imeldą Stauton, taip pat čia pasirodo Hugh Bonneville‘is, Laura Carmichael, Jimas Carteris, Michelle Dockery, Elizabeth McGovern, Penelope Wilton, Mathew Goode‘as, Robertas Jamesas-Collier… ir dar gausybė kitų. Viskas „Dauntono abatijoje“ vyniojasi labai natūraliai, o prie to, žinoma, prisideda ir sėkmingas aktorių pasirodymas.

Techniniai dalykai

Nors „Dauntono abatija“ tikrai negali pasigirti intensyviu veiksmu, vis tik čia gyvenimas verda ir kažkas nuolat vyksta ir suteikia filmui savotiško ritmo. Kamera, dažnai sekiojanti personažams iš paskos, leidžia žiūrovams įsilieti į pasiruošimo darbus. Žinoma, palepinama ir akį glostančiais parkų, rūmų, interjerų vaizdais. Puikus filmo dailininkų ir grimuotojų bei kirpėjų darbas – „Dauntono abatija“ iš karto nukelia žiūrovus į senąją Angliją, į kurią jau po truputį skverbiasi XX-o amžiaus modernumas, tačiau (bent jau aukštuomenės tarpe) vis dar neatsisakoma žemę šluojančių suknių ar galvą sveriančių skrybėlaičių. Fone skamba švelni, bet paknkamai intensyvi ir instrumentinė muzika, palaikanti minėtą filmo ritmą ir papildanti skaidrią šios juostos nuotaiką, net jei siužete vienu metu ir suskamba kelio nerimo dėl Dauntono abatijos ateities natos.

Reziumė

„Dauntono abatija“ – puikus kokybiškos pramogos pavyzdys. Iš pirmo žvilgsnio – tai lengvas ir neįpareigojantis filmas, kuriame tarsi nieko tokio ir neįvyksta. Tačiau pažvelgus įdėmiau, tiesiog negalima nesižavėti šia išmaniai suraizgyta personažų, jų kaprizų ir intrigų, jų ydų ir silpnybių, jų paslapčių, kurios kartais sušvinta ir itin aštriais kampais, dėlione, kurioje visos detalės randa savo idealią vietą. Žinoma, jei tikitės epinio pasakojimo su pagrindinių personažų arka, teks nusivilti, nes „Dauntono abatijoje“ to tiesiog nėra. Tačiau nuo to filmas nė kiek nesuprastėja, o jį žiūrėti galima net ir  nemačius nė vienos serialo dalies.