Benas grįžo į namus

Ben Is Back

Benas grįžo į namus

Ben Is Back

Amerikiečių režisieriui Peteriui Hedgesui drama „Benas grįžo į namus“ (angl. „Ben Is Back“) – ketvirtasis filmas, pratęsiantis „Eipril dalys“ (angl. „Pieces of April“, 2003 m.), „Denas tikrame gyvenime“ (angl. „Dan in Real Life“, 2007 m.) ir „Keistas Timočio Gryno gyvenimas“ (angl. „The Odd Life of Timothy Green“, 2012 m.) sąrašą. Taip pat jis žinomas ir kaip scenaristas, prisidėjęs prie tokių filmų, kaip „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (angl. „What‘s Eating Gilbert Grape“, 1993 m. – filmas iš tiesų pastatytas pagal jo romaną, kurį ekranui adaptavo pats P. Hedgesas), „Pasaulio žemėlapis“ (angl. „A Map of the World“, 1999 m.), „Gyvenimas pagal jį“ (angl. „About a Boy“, 2002 m., nominuotas Oskarui už geriausią adaptuotą scenarijų) ir „Gerasis dinozauras“ (angl. „Good Dinosaur“, 2015 m.) atsiradimo. Tačiau paskutiniu metu jį garsina kitas jo „kūrinys“ – jei taip galima pavadinti Peterio Hedgeso sūnų Lucą. Tad Oskarams nominuotas (P. Hedgesas – už „Gyvenimas pagal jį“ scenarijų, L. Hedgesas – už antraplanį vaidmenį filme „Mančesteris prie jūros“ (angl. „Manchester by the Sea“)) šeimyninis duetas šįkart suvienija jėgas dramoje „Benas grįžo į namus“.

Trumpai apie filmo siužetą

Bernsų šeima ruošiasi Kalėdoms. Tačiau šventinę nuotaiką sujaukia netikėtas ir, deja, nelauktas vizitas – per Kūčias niekam iš anksto nepranešęs į namus iš reabilitacijos klinikos grįžta priklausomybę narkotikams besigydantis devyniolikmetis Benas (akt. Lucas Hedges). Nors Beno mama Holė (akt. Julia Roberts) ir džiaugiasi grįžusiu sūnumi, jam grįžus vyresnieji šeimos nariai sėdi kaip ant adatų – karčios praeities pamokos neleidžia pamiršti, kas nutiko ir kas gali nutikti. Įtampa pakimba ore, tačiau sudarius tam tikrą kompromisą nusprendžiama leisti Benui Kalėdas sutikti namie, su sąlyga, kad jį nuolat stebės budri mamos akis. Bet įtampa niekur nedingsta, nes aplinkui slankioja ankstesni Beno draugai, galintys tapti pernelyg didele pagunda vaikinui vėl „atkristi“, tad artimiausios 24 valandos – būtent tiek sutarta truks Beno viešnagė – Holei tampa tikru išbandymu.

Begalinė motinos meilė

Apie begalinę motinos meilę, nežinančią jokių kliūčių, eilės buvo rašomos dar Antikos laikais. Ir ne veltui – tai yra vienintelė būtybė, kitus (savo vaikus) mylinti labiau už save pačią. Tad „Benas grįžo į namus“ kalba būtent apie tokią – besąlyginę, begalinę, nesustabdomą meilę, kuriai nėra jokių kliūčių.

Taip pat galima įvardyti ir kelias šalutines temas, kaip antai: priklausomybė nuo narkotikų su daugeliu iš to kylančių šalutinių problemų, nelengva reabilitacija ir bandymas vėl grįžti į normalų gyvenimą, bei daugybė pagundų, ant kurių taip lengva paslysti ir vėl grįžti į priklausomybės tamsą.

Neišlaikyta įtampa

Iš pradžių atrodo, kad „Benas grįžo į namus“ bus kažkas panašaus kaip ankstesnis filmas su Julia Roberts „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (angl. „August: Ossage County“, 2013 m. ) ar Xaviero Dollano „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. „Juste la fin du monde“, 2016 m.) – na, žinote, kai kokia nors proga susirenka šeima ar giminė ir visi prie šventinio stalo susirieja. Tad iš pradžių panašu, kas ir čia bus aiškinamasi santykiai, prisimenami praeities keliai ir klystkeliai (juolab, kad šiokių tokių užuominų Beno atžvilgiu pamėtoma), atmosfera palaipsniui kais, kol galiausiai įvyks sprogimas. Nieko panašaus.

P. Hedgesas šią istoriją plėtoja kiek kitaip. Iš šeimos dramos juosta perauga į trilerį, kai įtampa ir neapčiuopiama, tačiau labai gerai juntama grėsmė tvyro ore. Tarytum Kirsten Boie paaugliams skirtoje apysakoje „Čia jums ne Čikaga“ – lyg ir nieko konkretaus ir nieko itin blogo, dėl ko reikėtų kviesti policiją, tačiau daugiau nei akivaizdu, kad kažkas negerai.

Deja, vėliau režisieriui šios atmosferos nebepavyksta išlaikyti, kai personažus suskaido į dvi grupes: Benas ir Holė išvažiuoja ieškoti dingusio šuns, o Holės dukra Aivė (akt. Kathryn Newton) ir sutuoktinis (Beno ir Aivės patėvis) Nylas (akt. Courtney B. Vance) lieka namie. O pabaiga dar labiau išskysta, nors bandoma ją gelbėti papildoma doze ne taip jau reikalingos dramos.

Personažai ir aktoriai

Šiame filme ryškiausiai spindi dvi – Julios Roberts ir Luco Hedgeso – žvaigždės. J. Roberts yra neabejotina kino ekranų diva, kurios pasirodymas nušviečia bet kokį filmą. Jos vaidinama Holė yra nepaprastai stipri moteris ir šiame filme atskleidžiamos bent kelios jos asmenybės pusės. Dėl savo vaiko Holė gali padaryti bet ką. Tiesiogine tų žodžių prasme – bet ką. Net jei tenka rizikuoti savo pačios saugumu, meluoti sutuoktiniui ir dukrai, nusižengti savo moralinėms nuostatoms… Ji griežta ir stengiasi laikyti Beną „ant trumpo pavadžio“, net jei kartais tai pasireikštų paranojos ar isterijos priepuoliais. Tuo pačiu metu ji gudriai stengiasi laviruoti tarp savo sutuoktinio skepticizmo ir neprognozuojamo Beno elgesio. Ir iš visų jėgų bando suvaldyti situaciją, net tada, kai viskas desperatiškai slysta iš rankų. Panašiai kaip X. Dollano „Mamytė“ (angl. „Mommy“, 2014 m.). J. Roberts puikiai atliko šį vaidmenį, gal tik pykčio priepuolis degalinėje atrodė kiek per daug sudramatintas ir perspaustas.

Jaunasis L. Hedgesas taip pat pateisina savo reputaciją. Jo kuriamas Benas taip pat nevienasluoksnis – labiausiai jaučiamas desperatiškas jo noras atgauti savo šeimos narių pasitikėjimą, tačiau tai padaryti labai sunku, o gal net neįmanoma. Pykčio priepuoliai, nuolatinis įsitempimas, neskaidrumas – toks Benas atsiskleidžia ekrane. Tokiu būdu režisierius leidžia žiūrovams įsijausti į Holės poziciją – mes negalime pasitikėti Benu, lygiai kaip Holė. Beno personažas taip pat praskleidžia tą visiškai beviltišką tamsą, kurią sukuria priklausomybė narkotikams. Tai ne tik fiziologinė ir psichologinė priklausomybė – kartu ji vedasi nusikaltimus, perdozavimus, ankstyvas mirtis. Ir iš to rato ištrūkti yra nepaprastai sunku.

Labiausiai erzinantis personažas yra Holės sutuoktinis Nylas – savininkiškas bambeklis. Ne veltui Benas jį apdovanoja ne pačiu padoriausiu epitetu. Holę jis traktuoja kaip savo nuosavybę (nors tai aiškina rūpesčiu dėl jos saugumo). Toks pasikėlęs snobas, be krislo empatijos, lygioje vietoje provokuojantis konfliktą. Įdomus sprendimas šiam vaidmeniui parinkti juodaodį aktorių – iš vienos pusės iš karto aišku, kad Nylas nėra Beno tėvas, iš kitos pusės laimima politinio korektiškumo taškų.

Holės dukra Aivė iš esmės yra reikalinga sumegzti tam tikras siužeto spragas, nors nebūtų didelio nuostolio ir be jos. Aivę suvaidinusiai Kathryn Newton sekėsi, ko gero, prasčiausiai, dažnai jos personažas atrodė ir skambėjo neįtikinamai. Kita vertus, pats personažas truputį „plaukiojantis“ – iš pradžių Aivė, kaip ir patėvis, atrodo priešiškai nusiteikusi Beno atžvilgiu, ir nuolat „nuleidžia“ netvirtą ir apsimestinį Holės optimizmą ant žemės. Vėliau atrodo, kad jos pozicija keičiasi – skeptiškumą pakeičia susirūpinimas.

Techniniai dalykai

Apie techninę pusę nėra daug ko pasakyti. Kameros darbas tvarkingas, bet kokiais nors įspūdingais viražais ir nenustebina. Įdomu tai, kad, panašu, nemažai laiko filmuota naudojant tik natūralų apšvietimą – bent jau susidaro toks įspūdis. Montažui priekaištų taip pat nėra, net ir tada, kai siužetinė linija skyla, ir vaizdas ima šokinėti nuo vieno personažo prie kito. Garso takelis varijuoja nuo kalėdinių dainų iki įtampą keliančių tonų. Pirmieji kontrastuoja su tvyrančia įtampa, antrieji padeda ją kurti.

Nors tai ir ne techninis brokas, filme yra keletas logikos spragų, kaip antai – Benui staiga prireikia susirasti nuo priklausomybių kenčiančių anonimų klubą ir voila – Kūčių dieną tą pat minutę, kai tik jam to prireikia, tokie anonimai renkasi. Lygiai taip pat kažkaip neįtikėtinai atrodo eilės policijos nuovadoje ankstų Kalėdų rytą.

Reziumė

„Benas grįžo į namus“ – pakankamai nebloga drama, parodanti tiek begalinę motinos meilę, tiek priklausomybės liūno tamsą. Abu pagrindiniai aktoriai – tiek Julia Roberts, tiek Lucas Hedgesas – sukūrė ryškius ir nevienasluoksnius vaidmenis, kurie atitinkamai padeda atskleisti aukščiau įvardytas temas. Už pirmoje filmo dalyje sukurtą kaustančią įtampą režisieriui galima paploti. Deja, pradėjęs gana stipriai, P. Hedgesas toliau tos įtampos nebeišlaiko, kritikos nusipelno ir gerokai nuvėsusi pabaiga, kurią bandoma reanimuota kiek perspaustu dramatizmu (o iki jo prieinama ne itin logiškai), bei šiek tiek skylėtas scenarijus. Tačiau bendrame Holivudo produkcijos kontekste ši juosta atrodo pakankamai brandžiai ir solidžiai – net jei tikrai buvo potencialo viską padaryti dar geriau.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles