Aš Žvaigždė.

Vietoj įžangos

Jei skaitote šią apžvalgą norėdami sužinoti, ar verta nueiti į šį filmą, aš nedarysiu kaip filmo kūrėjai ir pasakysiu iš karto – ne. Nėra nė vienos priežasties. Tiesiog sugaištas laikas ir didžiausias stimulas, verčiantis rašyti šią apžvalgą, yra nuoširdus noras apsaugoti jus nuo mane ištikusio blogio. Kada nors padėkosite. Filmas pasakoja apie Mantą (akt. Mantas Stonkus), kurio duetas su Monika (akt. Monika Pundziūtė) tiesiog karaliauja lietuviškoje scenoje, tačiau vieną dieną Mantas nusprendžia pradėti savo solinę reperio karjerą ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis – mat nepakenčiamas narcizas ir „sužvaigždėjęs“ atlikėjas pasirodo nėra jau toks ir talentingas.

Režisierius, lūkesčiai ir realybė

Filmo režisieriaus Roberto Kuliūno filmografija nėra žadanti kažką gero – prisidėta kuriant abi filmo „Tarp mūsų berniukų“ dalis, taip pat „Gautas iškvietimas“ „filmus“, filmas „Trys milijonai“ ir keletas kitų. Kadangi pastarieji ypatingomis kūrybinėmis aukštumomis nepasižymėjo, tikėtis kažko stebuklingo iš naujo filmo, kuriame R. Kuliūnas su kompanija bando suspindėti kaip pagrindinis režisierius, buvo naivu. Deja, bet nutiko taip, jog nebuvo pasiektas net minėtų filmų lygis. Dar didesnis kartėlis aplankė viešojoje erdvėje nugirdus kaltinimus apie nukopijuotą kito amerikietiško filmo siužeto idėją, bet aš nesiimsiu to vertinti – tikiu, kad gudresnis skaitytojas pats susies galus, apie kokį filmą čia kalbama ir įvertins situaciją savarankiškai.

Vidutinės klasės fasadas

Mėginant suprasti, kodėl filmas yra toks koks yra, bandau išsiaiškinti, ką šiuo filmu kūrėjai norėjo pasakyti, ką norėjo parodyti. Tuomet išryškėja detalės ar net visi gabalai, kurie nepavyko ar, galima sakyti, per kuriuos sugriuvo viskas aplink. Kitaip tariant, niekam nerūpės ištaigingas namo fasadas, gražūs langų rėmai ir t. t., jei to namo pamatai kreivi ir graso viso pastato sugriuvimu. Pradėsiu nuo fasado, kuris iki aukšto lygio netempia, tačiau ir nutepliotos pilkos daugiabučio sienos neprimena. Vertinant bendrai, filme yra du pakenčiami dalykai – pagrindinis aktorius ir pakankamai gražus, ryškus bei švarus vaizdas.

Pagrindinis aktorius susidorojo su jam patikėtu vaidmeniu, vaidmuo, sakyčiau, buvo šiek tiek jam palankus – mat tarp maivymosi ir buvimo susireikšminusiu buvo galima pamatyti tai, ką Manto Stonkaus vaidyboje ir manierose esame matę ir anksčiau. Šį kartą minuso dėl to nedėčiau, tačiau sekantį kartą matant vėl panašų įkūnijamą personažą įspūdis būtų daug menkesnis, norėtųsi didesnio iššūkio ir to, jog aktoriaus vaidyboje neatsispindėtų manieros iš ankstesnių pasirodymų  (kalbama ne tik apie pasirodymus kine, bet apskritai apie plačią aktoriaus veiklą). Stengiantis atrasti dar teigiamų filmo detalių galima pagirti žmones, kurie kūrė pagrindinio veikėjo išvaizdą ir stilių. Rūbai atitiko iššaukiančio ir išsiskirti norinčio žmogaus asmenybę, jie atkreipia dėmesį teigiama prasme, o kai taip nutinka, žinai, jog buvo gerai. Su pačia kamera fokusų nebuvo padaryta, bet nelabai ir buvo vietų, kur būtų buvę galima tai atlikti, tačiau vaizdo kokybė, pasirinktas ryškumas ir tonas buvo gražus bei kokybiškas. Spalvos – išsiskiriančios ir sodrios.

Vos laikantys pamatai

Pradėkime nuo scenarijaus – banalu, neįdomu ir tragiškai išpildyta. Žvelgiant į tai, kaip į pajuoką, „pasikėlusiems“ atlikėjams pasirinkta tam netinkama aplinka – Lietuva. Taip, ir pas mus atsiranda išsišokėlių, kurie mažesni už žemės kirminus pasaulyje, bet įsivaizduoja esą nežinia kuo. Nepaisant to, pasirinktas vaizdavimas – pralenkiantis realybę ir neįtikinantis. Filmo pradžioje kiti žinomi Lietuvoje veidai komentuoja apie tai, koks nerealus Monikos ir Manto duetas, „praspjaunantis“ geriausius pasaulio atlikėjus, net legendinius „POP“ žanro atstovus. Galime įsivaizduoti, jog filmo rėmuose tokia tiesa egzistuoja, bet bėda ta, kad tai neišpildoma, tiksliau, net nebandoma išpildyti. Ir jeigu būtų galima svarstyti milžiniško populiarumo bei labai kokybiškos grupės lygiagretų išsišokimo lygį kaip adekvatų, tai dabar vietinė „chaltūrkė“ lieka su pasaulinio lygio išsišokimu ir likusiais atributais. Galų gale, tas „nerealios grupės“ pasirodymas filme pavaizduojamas labai minimaliai (matyt vis tik suprantant savo galimybių ribas).

Filmo scenos, kuriose veikėjas išvyksta į svečią šalį, yra dar vienas fantazijos nebuvimo vaisius. Iškirpk tą sceną ir niekas nepasikeis – tai kokia tada jos prasmė? Atsiimu klausimą. Pagrindinis klausimas skambėtų kitaip. Kontekstas – pagrindinis aktorius realybėje išvyksta atostogų. Tuomet vienoje iš galvų užgimsta „nuostabi“ idėja tai panaudoti kaip medžiagą filmui. Nu kaip nepasinaudosi galimybe įtraukti medžiagos iš pasaulio didmiesčio. Nors ir labai įdomu, kurioje iš galvų užgimė ši idėja, nujaučiu, kad atsakymo geriau nežinoti.

Jei sakysite, kad tai pamokanti istorija, tai meluosite sau ir visiems aplinkiniams. Nes taip ir įsivaizduoju, kaip augantys atlikėjai arba kaip esami atlikėjai vos pakėlę nosis iš karto prisimins Mantą ir grįš į realybę. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Ačiū, graži idėja, bet gal kitą kartą. Galų gale net pagrindinis juostos veikėjas nepasimoko – netikėtai užgimę jausmai Monikai yra netikri, bet apie tai, atrodo, pamiršta net patys juostos kūrėjai (geriau jau taip nei talento ir fantazijos trūkumo paveikti ar patingėję). Seka maždaug tokia – man reikia susigrąžinti populiarumą – Bingo! Per meilę – kūrėjai: nebėra laiko, tai paliekam, kad „ale“ tikra meilė, nes kaip be jos.

Kiti aktoriai

Rimantė Valiukaitė patyrusi aktorė, filmo negadino, bet vietos, kur atsiskleisti, plokščiuose veikėjos rėmuose neturėjo. Kitas, kiek žinomesnis, filme pasirodantis aktorius – Marius Čižauskas, atrodo, iš savęs daug pareikalauti neturėjo, nes atliko vaidmenį, panašų į daugelį kitų, vaidino panašiai kaip anksčiau ir pakliuvo į situacijas, į kokias jau buvo „papuolęs“ anksčiau. Su likusiu kolektyvu dar blogiau. Paguoda ta, jog tai ne vien šito problema, o praktiškai visų be išimties lietuviškų filmų. Problema ta, kad žinomi žmonės pasirenkami vaidinti save ir vadina save. Tai atrodo tragikomiškai. Jei jūs turite būti jūs, jei jūs filme duodate interviu, atsakote į klausimus ar komentuojate, tai ir darykite, o ne vaidinkite. Neduokite jiems tekstų, neįsprauskite į netikrus rėmus, tegul viskas vyksta natūraliai kaip tai iš tikrųjų būna. Na, ir pabaigai negaliu nepaminėti tragiškiausių filmo veikėjų – laidos vedėjų. Lyg ir buvo specialiai stengtasi juos pavaizduoti tragiškai, bet sukelti žiūrovui efektą, kai akys vemia, nėra rekomenduojama.

Pabaigai

Tai nėra geras filmas, tai nėra net geras lietuviškas filmas, nusileidžiantis panašaus žanro silpnokiems vietiniams konkurentams. Tai yra pamokanti komedija, kuri yra nejuokinga (nusijuokiau vieną kartą), ir visai nepretenduoja ką nors pamokyti, o siužetas ir situacijos kiauresnės už rėtį ir tai, kas yra filme teigiamo, iškrenta pro likusias filmo skyles. Kad būtų dar aiškiau – jei aš dirbčiau savo darbą taip, kaip jį atliko filmo kūrėjai, aš būčiau atleistas, bet jie savo laimei ir mūsų nelaimei greičiausiai sugebės susirinkti biudžetą dar vienam panašiam filmui, kuriam antro šanso nebesuteiksiu.