Kai tarp virtualaus ir fizinio pasaulių jau beveik galima dėti lygybės ženklą, nemažėja pagundų galimas istorijas perkelti į kino ekranus. Tai vyksta jau ne vienerius metus, rodant istorijas, kalbančias apie socialinius tinklus, iš jų kylančias priklausomybes ir grėsmes, ar kartais atnešančiais netikėtą laimę. Ir visgi tokia tema dar nepasirodė iškalbėta prancūzų režisieriui ir rašytojui Safy Nebbou, pristačiusiam juostą „Antroji aš“. Jei drįsote spėti – taip, apie antrąja save, kurią galima susikurti virtualioje erdvėje.
„Antroji aš“ – penkiasdešimtmetės literatūros profesorės Kler (aktorė Juliette Binoche) bandymas paįvairinti išsiskyrusios moters gyvenimą. O gal tiksliau – atkeršyti jaunesnės kartos vyrams, kurie žiūri į ją nerimtai. Susikūrusi anketą socialiniame tinkle „Facebook“, svetimu Klaros vardu ir svetimomis nuotraukomis, užmezga virtualią draugystę su Aleksu (aktorius Fran?ois Civil) – ja nelabai susidomėjusio jaunesnio vyro geriausiu draugu. Bendrauti ne akis į akį, o už ekrano, su svetima tapatybe – ne taip ir sunku: greitai trumpi susirašinėjimai perauga į ilgai trunkančius pasišnekėjimus telefonu, nesusikoncentravimą darbe, pamiršimą apie vaikų prižiūrėjimą (Kler turi du sūnus) ir kitus gyvenimo svajonėse epizodus, kuomet realus gyvenimas tampa antraeiliu dalyku.
Istorija pradedama Kler vizitu pas naują psichoterapeutę (aktorė Nicole Garsia), pavaduojančią jos nuolatinį gydytoją. Čia istoriją tenka pasakoti nuo pradžių – tad šių vizitų metu ir sužinome, kas įvyko. Toks naratyvas leidžia nuspėti, kuria linkme istorija pasisuko, jei iš viso tokių vizitų prireikė, o tuo pačiu ir matant ne pačią laimingiausią Kler. Tačiau labiausiai – gydytojos kabinete samprotaujančią ir klausiančią, ar buvimas susikurta kita savimi yra nusikaltimas, ar savęs išlaisvinimas ir šansas dar kartą tapti jauna ir įsimylėjusia yra taip jau nepriimtina.
Gal iš tokio istorijos aprašymo pasirodys, kad siužetas aiškus, ir šimto minučių patirtis kine bus nuspėjama. Taip atrodo ir žiūrint pirmąją filmo pusę, kuomet istorija vyksta palaipsniui, be didelių draminių įvykių. Tačiau filmui įpusėjus, kai toji nuspėjama istorija jau dėtų tašką – įvyksta pagrindinis lūžis, pradedantis užduoti klausimą – kaltas ar nekaltas melas tai yra, apsimesti tuo, kas nesi? Ir čia režisierius nepateikia vieno atsakymo – atvirkščiai: netikėtai pasiūlo kitą, galėjusią įvykti, herojės istorijos pabaigą. Tačiau ir toji filmo finale parodo, kad variantų gali būti daugybė, kaip ir (ne)priežasčių taip elgtis. Ne, tai netampa mistiniu ar fantastiniu filmu, viskas vyksta realybėje, herojams meluojant. Ir čia dar vienas smūgis į moralinius paširdžius: jei nėra priimtina meluoti „už ekrano“, susikuriant netikrą tapatybę, ar priimtina meluoti realybėje, kurioje melas irgi gali turėti lemiamos įtakos? Režisierius meistriškai dėlioja šių klausimų ir užuominų į atsakymus sluoksnius, tarytum svogūną, kurį palengva lupant arba ašaroji, arba ne.
Manau, tokioje istorijoje buvo didelė tikimybė „sumauti“ filmą pačia pagrindine – herojės – istorija. Turiu mintyje, kad galima buvo imtis tiesiog eilinės moterėlės paveikslo piešimo, pagrindiniu filmo arkliuku paliekant tiesiog interneto ir netikros tapatybės įtaką realiam gyvenimui. Laimei, tokiu keliu nueita nebuvo – Kler parodoma kaip sąmojinga, galbūt lengvai įsimylinti, o galiausiai ir išsilaisvinanti iš minčių apie jau įvykusias skyrybas, moteris. Ji yra visokia, o tai pasimato seansuose pas psichoterapeutą – kai nuolat kvestionuoja, ar tikrai „antrosios aš“ turėjimas yra spąstai sau ir kitiems, ar visgi tai viena šiuolaikinių laisvės formų, panaudojant nekaltą (na, kiek jo nekalto, spręsti kiekvienam asmeniškai turbūt) melą. Ir pagrindiniai laurai už tokios herojės „įsigyvenimą“ keliautų vienai žymiausių prancūzų aktorių Juliette Binoche. Kaip visuomet drąsi ir profesionali, tiek imantis analizuoti gilesnius moterų portretus, tiek apsinuoginant iki galo įvairiose scenose (fiziškai ir ne).
Apskritai, aktorių kolektyvas šiame filme parinktas įdomus, kiekvienas gebantis savaip atrodyti charakteringu. Tiek Alekso vaidmenį įkūnijęs Francois Civil, tiek psichoterapijos nuodėmklause tapusi aktorė Nicole Garsia, herojės neiškalbingumu ir rimtumu sukūrusi lyg moralinę atsvarą virtualiems paklydimams. Filmo taip pat negadina kinematografija, kuri yra švari ir „kalbanti“. Muzikinio takelio čia rasta mažai, nes daug perduodama dialogais, socialinių tinklų ekranus šokdinančiais pypsėjimais ir kitais milenialsams žinomais garsais. Dar kartą gerai, kad režisieriui nekilo pagunda pigios romantikos ieškoti muzikiniame takelyje.
„Antroji aš“ – apie penkiasdešimtmetės bandymą laimės ieškoti šiuolaikiniais, virtualiais būdais. Tačiau tai jokiu būdu nėra istorija tik vyresnės kartos žiūrovams – galbūt kaip tik rekomenduotina ir jauniems suaugusiesiems, gal dar ne visada turintiems imunitetą atskirti už ekrano besislepiančius netikrus personažus. Apie tai, kad skirtingi pasirinkimai gali turėti ir skirtingas pabaigas. Ir ar yra riba, jei taip – tai kur? – tarp antrojo, tarp kelioliktojo tavęs, ir tavęs tikrojo, šiapus ekrano?
