Aladinas

Turiu pripažinti, kad režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘o kūrybinis kelias kaip pašėlę atrakcionų kalneliai, šovęs į padanges su debiutiniu „Lok, stauk arba šauk“ (angl. „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“) neilgai trukus pradėjo ritinėtis pažeme su penkias avietes susišlavusiu „Nublokšti“ (angl. „Swept Away“). Tačiau, kad ir kokių duobių ir nuopuolių pasitaikė kino kūrėjo kelyje, sunku nesižavėti tik jam būdingu kinematografiniu stiliumi. O vis labiau populiarėjant klasikinių kino studijų filmų perdirbiniams prie vieno iš tokių vairo stojo ir garsusis britų kino kūrėjas. 1992 metais pasirodęs animacinis filmas „Aladinas“ (angl. „Aladdin“) abejingų nepaliko – juosta laimėjo dvi Oskaro statulėles ir tris Auksinius gaublius bei buvo nominuota trims Oskarams. Tad pakartoti originaliojo animacinio filmo sėkmę – užduotis ne iš lengvųjų. Ar juostos režisieriui G. Richie‘ui su mėlynu smurf… oj, atleiskite, džinu priešaky pavyko? Nelabai.

Aladinas ir stebuklinga lempa

Filmas pasakoja istoriją apie sultono dukrą Džasminą pamilusį ir stebuklingą džiną radusį jaunuolį Aladiną. Padedamas džino ir vagiliaujančios beždžionėlės, pasibalnojęs skraidantį kilimą Aladinas patiria daugybę nuotykių.

Arabijos naktys

Panašu, kad kino studija „Disney“ įsisuko į tikrą perdirbinių ir vaidybinių adaptacijų pasiutpolkę – per pastarąjį dešimtmetį kino ekranuose atgimė „Gražuolė ir pabaisa“ (angl. „Beauty and the Beast“), „Piktadarės istorija“ (angl. „Maleficent“), „Pelenė“ (angl. „Cinderella“) ar vos prieš mėnesį pasirodęs „Dambis“ (angl. „Dumbo“). Ir jau oficialiai yra paskelbta, kad kino gigantė greitu laiku padovanos tokių klasika tapusių animacinių filmų kaip „Kruela“(angl. „Cruella“), „Snieguolė ir septyni nykštukai“(angl. „Snow White and the Seven Dwarfs“) , „Paryžiaus Katedros kuprius“ (angl. „The Hunchback of Notre Dame“) ir „Undinėlė“ (angl. „The Little Mermaid“) vaidybines versijas. Taigi galima drąsiai teigti, kad „Disney“ rado tikrą aukso gyslą – kam kurti naujus projektus, jeigu galima pasinaudoti jau turima medžiaga ir už tai gauti milijoninius pelnus. Tačiau kad ir kaip bebūtų, tenka pripažinti, kad naujieji filmai dovanoja įspūdingus reginius, spalvas, efektus, papildydamos viską nuostabiais garso takeliais. Visą tai galime rasti ir naujausiame projekte – „Aladinas“. Pagardintas jau giliai atmintyje įsirėžusiomis dainomis (teks nusiteikti niūniuoti „Arabian night“ (liet. „Arabijos naktys“) dar ilgai po seanso) „Aladinas“ nukelia į nostalgiškus vaikystės laikus. Juosta tiksliai atkartoja savo pirmtaką – Džasminos susitikimą su Aladinu turguje, kelionę į paslaptingą olą, kleptomanę beždžionėlę ar skraidantį kilimą. Kad ir kiek ryškių ir spalvingų detalių filmas turėjo, esminius elementus išpildė būtent Will‘o Smith‘o įkūnijamas džinas. Jis buvo netik viso filmo varomoji jėga, bet ir neišsenkantis žavesio šaltinis. Jis paneigė visas abejones kilusias po pirmojo filmo anonso pasirodymo. Ir tenka pripažinti – filmo treileris tikrai nežadėjo nieko gero, o mėlynasis džinas atrodė tarsi pabėgęs iš nusivylusių cirko artistų trupės. Bet Holivudo legenda išties puikiai susidorojo su patikėtu vaidmeniu. Ir nors jam teko garbė mėtytis lėkštais pokštais ir juokeliais, tai  visiškai nesutrukdė Will‘ui Smith‘ui būti pagridine juostos pažiba. Kiek sunkiau sekėsi jauniesiems aktoriams – Mena‘ui Massoud‘ui ir Naomi Scott. Jiems nepavyko perteikti įtikinamo tarpusavio ryšio ar sukurti tikrosios meilės pamato. Čia galima įžvelgti kaltės ir režisieriaus sprendimuose – pirmajam poros susitikimui skiriamos vos kelios minutės ir jie staigiai įmetami į turgaus, gaudynių ir kaskadinių triukų chaosą. Šiuo atžvilgiu animaciniams herojams pasisekė labiau – jų emocijos ir atsiradusi chemija tiesiog tvyrojo ore. Pastariesiems labiau pasisekė ir su pagrindiniu piktadariu Džafaru, animacinėje versijoje jis gerokai kraupesnis. O štai aktoriaus Marwan‘o Kanzari‘o įkūnytas blogiukas – pernelyg gerų ir spinduliuojančių akių, jis toli gražu nesukūrė siaubo sėjančio bei godumo užvaldyto piktavalio burtininko. Tačiau nustūmus šalin visus šiuos trūkumus, galima pasidžiaugti visai nebloga pramoga kine – dvi valandas trunkanti juosta neprailgo.  Kaip ir visos klasikinės pasakos, taip ir ši gali pasigirti paprasta žinute nešama žiūrovui – apie melą, draugystę, šeimą ir artimuosius bei ištikimybę tam kas esi. O kai visa tai dar pagardinama šokiais ir dainomis, ech, visai neblogas reginys tiek mažiems, tiek dideliems.

Daug spalvų ir dainų

„Disney“ kino studijos darbai išties kokybiški, kamera juda puikiai ir pateikiamias dinamiškas vazdas. Filmas sugeba pakerėti savo spalvomis, kostiumais, grimu ir dizainu. Vaizdo ir garso montažui didesnių priekaištų rasti negaliu, nors ir pasitaikė keletas liapsusų. Veiksmas sudėliotas tvarkingai, o muzikinis takelis, kaip priklauso miuziklams geriausia šios juostos dalis.

Ir vis tik, galėjo būti geriau

Filmas „Aladinas“ tvarkingas bei ganėtinai kokybiškas G. Ritchie projektas, kuriuo jis saugiai atriedėjo į didžiuosius kino ekranus ir tai gali nuvilti, nes čia nė su žiburiu nerasite savito britų režisieriaus stiliaus. Juosta tiesiog standartinė, niekuo neišsiskirianti klasikinės pasakos adaptacija, kuri tikrai nepranoksta prieš 27 metus pasirodžiusio originalo. Tačiau juostą galiu drąsiai rekomenduoti romantinų miuziklų gerbėjams – muzika ir spalvos tiesiog netelpa į ekrano rėmus.