Amerikiečiai mėgsta kurti filmus apie kadaise sėkmingai prasisukusius įvairaus plauko sukčius. O tokių gyvų pavyzdžių – nors vežimu vežk, tad tokios istorijos kino ekranuose yra dažnas svečias. Dažniausiai jos būna paremtos kokia nors bestseleriu tapusia autobiografija – kitaip tariant, atviru pasivirkavimu, apie tai, kad negailestingas likimas teisingumo pavidalu staiga atėmė visą nelegaliai įgytą gerą. Ne išimtis ir debiutinė žinomo Holivudo scenaristo Aarono Sorkino, kurio plunksnai priklauso tokių filmų kaip „Geri vyrukai“ (angl. „A Few Good Men“, 1992 m.), „Čarlio Vilsono karas“ (angl. „Charles Wilson‘s War“, 2007 m.), „Socialinis tinklapis“ (angl. „Social Network“, 2010 m.), „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. „Moneyball“, 2011 m.), „Steve Jobs“ (2015 m.) scenarijai, juosta. Jos centrine figūra tapo amerikietė Molly Bloom – iš pradžių – perspektyvi slidininkė, vėliau – nelegalių pokerio lošimų organizatorė, pas kurią lankydavosi ryškiausios įžymybės.

Trumpai apie filmo siužetą

Anksti ryte savo namuose sulaikoma Molė Blum (akt. Jessica Chastain) – FTB jai pateikia kaltinimus dėl nelegalių ryšių su Rusijos mafija. Paleista iš areštinės ji kreipiasi teisinės pagalbos į advokatą Čarlį Džefį (akt. Idris Elba), kuris irgi iš pradžių netiki šios moters pasakojama istorija. O pasakojimą Molė pradeda nuo pat pradžių – paauglystėje patirtos nugaros traumos, slidinėjimo treniruočių, dalyvavimo atrankoje į Olimpines žaidynes ir kiek įtemptus santykius su tėvu (akt. Kevin Cotner). Aukštu intelektu pasižymėjusi politikos mokslus studijavusi mergina pasiėmė akademines atostogas ir iš Kolorado persikėlė į Los Andželą, kur ėmėsi įvairių smulkių darbų. Būtent taip, kiek netikėtai ji atsidūrė pokerio pasaulyje, kai jos viršininkas Dynas Keitas (akt. Jeremy Strong) paprašė jos pagalbos organizuojant tokių lošimų vakarą. Ir nors ilgainiui Molės gyvenimo kelias su šiuo ne itin maloniu tipu išsiskyrė, ji pasiliko visus iš jo gautus žymių asmenybių kontaktus ir pati ėmėsi rengti prabanga spindinčius pokerio vakarus, kuriuose sukdavosi šešiaženklės ar net septynženklės sumos…

Kur aš tai mačiau?..

Kaip jau užsiminiau įžangoje, Holivudas kažkodėl mėgsta filmus apie nelegaliai pralobusius asmenis, o tokių pavyzdžių Amerikoje, akivaizdu, yra apsčiai. Bėda ta, kad tokie filmai dažniausiai ne visai teisingai dėlioja moralinius akcentus, antra – jie yra nuspėjami ir sukuriami pagal vieną ir tą patį kurpalių – nedrąsi pradžia, po kurios personažams apetitas kyla bevalgant, spindinti prabanga žarstant neteisėtai įgytus turtus, na ir galiausiai – dėsningas finalas, paprastai apsireiškiantis FTB agentų pavidalu, kurį būtinai lydi pagrindinio personažo padūsavimai, kad kaip čia jį ar ją taip ir už ką taip žiauriai… Juk iš esmės – aš geras žmogus, tik duokite man antrą šansą…

Taigi visa tai randame ir šiame filme. Gal tik tiek, kad apie pagrindinę veikėją ištikusį krachą sužinome ne filmo pabaigoje, o pačioje pradžioje, o paskui jau leidžiamasi į retrospektyvą. Ar tai ką nors labai smarkiai keičia? Nelabai. Tad nei struktūrine, nei režisūrine prasme A. Sorkinas neišranda nieko naujo.

Neįtikina ir visiškai dirbtinė ir klišinė metafora pačioje filmo pabaigoje, iš esmės tik perfrazuojanti gerai žinomą ir daug kur kartojamą Friedricho Nietzsche‘ės mintį.

Molės Blum spindesys ir skurdas

Filmas paremtas tikra istorija – o jei tiksliau, A. Sorkinas ekranui adaptavo pačios M. Bloom rašytą knygą „Molės žaidimas“ (angl. „Molly‘s Game“) bei nuolat konsultavosi su ja dėl detalių. Rezultatas – gana tikroviška ir kruopšti, tačiau nepamatuotai ilga ir ištęsta dokudrama. Ypatingai ilgai trunka pokerio vakarėlių scenos – bent kelis tokius epizodus tikrai buvo galima iškirpti ir dėl to lėta juosta nebūtų nė kiek nenukentėjusi.

Tačiau grįžkim prie fikcijos ir realybės santykio. Iš tikrųjų didžioji dalis personažų, įvykių ir faktų filme yra tikri. Filme neatskleidžiama, tačiau Michaelo Ceros vaidinamas Žaidėjas X realiame gyvenime atitinka aktorių Tobey Maguire‘ą. Ir tai – dar ne pati ryškiausia žvaigždė, kuri lankydavosi M. Bloom pokerio vakarėliuose. Savo laiku čia sukosi aktoriai Mattas Damonas, Leonardo DiCaprio, Macauly‘is Culkinas, Benas Afflecas, tenisininkas Pete‘as Samprasas, beisbolininkas Alexas Rodriguezas… Ir tai – tik lašas jūroje, kadangi daugelį pavardžių M. Bloom, saugodama savo klientų tapatybes, nutylėjo.

Personažai ir aktorių pasirodymas

Iš esmės visas filmo dėmesys sukoncentruotas į vieną vienintelį personažą – Molę Blum (ko gero, taip ir turėtų būti biografiniame filme). Aktorė Jessica Chastain kuria charizmatiškos, protingos (ehm… su tam tikra išlyga), seksualios ir pakankamai valdingos moters portretą. Kodėl epitetą „protinga“ rašau su išlyga? Į šitą geriausiai atsako Molės ir jos tėvo pokalbis filmo pabaigoje – su tokiais gabumais ir potencialu ji būtų galėjusi gauti postą vyriausybėje, o galiausiai, formaliai vertinant, tapo nusikaltėle ir narkomane.

J. Chastain atrodo pakankamai stipriai ir įspūdingai, tačiau visas vaidmuo vis tik iš esmės yra prabangių suknelių, papuošalų ir makiažo paradas – na kažkas panašaus į aktorės Amy Adams pasirodymą filme „Amerikietiška afera“ (angl. „American Hustle“, 2013 m.). Na gražu, gražu, bet po visa ta įspūdinga išvaizda ir dirbtinėmis blakstienomis vis tik norėtųsi šio to daugiau.

Idris‘o Elbos vaidinamas advokatas Čarlis Džefis palieka dviprasmišką įspūdį – ir tokį labiau neigiamai dviprasmišką. Tai – vienas iš nedaugelio išgalvotų personažų, iš esmės neturintis realaus prototipo M. Bloom gyvenime (žinoma, M. Bloom kreipėsi teisinės pagalbos, tačiau A. Sorkinas prie konkrečių realių asmenų šiuo atveju neprisirišo). Ar kas nors būtų labai pasikeitę be jo? Ko gero, ne, nes būtent su juo yra susiję du labiausiai erzinantys šio filmo dalykai – labai ilgą laiką skambantis užkadrinis Molės Blum komentaras (atseit, pasakojimas) – prie to dar grįšime – ir absoliučiai nenatūrali scena, kai advokatas pratrūksta ir pradeda rėkti ant prokurorų. Kitas kiek kliūvantis dalykas – kam šiame filme reikėjo epizodiškai rodyti advokato ir jo paauglės dukters santykius? Neva taip personažui suteikiama papildomų bruožų, parodoma, kad jis – ne tik profesionalas, bet ir šeimos žmogus? O kam tai rūpi? Juolab, kad pagrindinė žvaigždė čia – Molė Blum, o Čarlis Džefis tėra A. Sorkino fantazijos vaisius…

Tačiau visai neblogą įspūdį savo ruožtu palieka Kevinas Costneris, vaidinantis Molės tėvą Larį Blumą. Vis tik jo pasirodymas – trumpas, galima sakyti, beveik epizodinis. Apie Molės santykį su tėvu daugiau pasakojama, o ne rodoma, todėl tarpusavio santykių atšalimas taip ir nėra gerai išplėtotas ir atskleistas.

Visi kiti aktoriai šmėkšteli dar trumpiau. Paminėti galima nebent Michaelą Cerą, suvaidinusį paslaptingąjį Žaidėją X, Jeremy‘į Strongą, įkūnijusį Molės pirmąjį ir nemalonųjį bosą Dyną Keitą, bei Chrisą O‘Dowdą, sukūrusį šiek tiek ryškėlesnį Duglaso Douney vaidmenį.

Techniniai dalykai

Iš tiesų, aptariant filmo techninę pusę, per daug kabinėtis nėra dėl ko. Greitas kameros judesys, stambių planų kaita, reikalingų pokerio žaidimo elementų momentinis išryškinimas – visa tai sudaro tikrai neblogą įspūdį apie vizualinę pusę. Garsas irgi skamba be didesnių priekaištų – filmo muzikinis takelis nėra įkyrus, tačiau ir nei nuvalkiotas iki klišių, nei hiperbolizuotai pompastiškas.

Vis tik kalbant apie garsą, nori nenori tenka dar kartą įvardyti tą erzinančią detalę – gana ilgą laiką filmo vaizdus lydi užkadrinis komentaras. Taip, iš tiesų tai – visiškai nevykęs A. Sorkino režisūrinis sprendimas, kadangi atrodo, jog jis pakankamai ilgai pamiršta, kad kinas yra audiovizualinis menas – t. y. dažniau gal net ne tiek audio, kiek vizualinis, kadangi jo išraiškos kalba visų pirma buvo, yra ir turėtų būti vaizdas. Taip, tą galima teisinti scenarijumi, neva tai Molės pasakojimas advokatui, tačiau kine vis tik labiau norisi matyti, kas vyksta, o ne klausytis pasakojimų apie tai. Kita vertus, režisieriui derėtų pasitikėti žiūrovų sąmoningumu – juk tikrai nebūtina visko aiškinti pažodžiui kaip kokiems darželinukams.

Reziumė

„Pokerio princesė“ – iš esmės dar viena eilinė tikrais faktais paremta juosta iš amerikiečių pakankamai mėgstamos serijos apie visokius prasisukėlius, tik šįkart, dėl įvairovės, dėmesys koncentruojamas į moterišką personą. Nors filmas pateikia pakankamai ryškų ir charizmatišką pagrindinės veikėjos Molės Blum portretą, jis vis tik lieka daugiau paviršinis, o pati istorija, nors ir ne visai chronologiškai, iš esmės vystosi pagal gerai žinomą formulę, kur staigmenoms ar siužeto vingiams vietos nėra. Pridėkim dar tikrai nepagrįstai ištęstą juostos trukmę, kurią buvo galima trumpinti geromis penkiasdešimt minučių, ir viską susumavus filmą būtų galima rekomenduoti nebent tiems žiūrovams, kurių akys tampa kvadratinės vien nuo magiškos formulės: „sukurta pagal tikrus faktus“. Na ir dar visiems, norintiems pasigrožėti J. Chastain ir jos prabangiais pašvitais.

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles