2017 m. Oskarų dalybose kai kurioms kategorijoms ypač atsiliepė politiniai dalykai – tai itin ryškiai juntama geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Irano režisierius Asgharas Farhadi, laimėjęs Oskarą 2012 m. su savo filmu „Išsiskyrimas“ (pers. „Jodaeiye Nader az Simin“, 2011 m.), šiemet į Oskarus pretenduoja antrą kartą su juosta „Komivojažierius“ (pers. „Forushande“), kuri šiuo metu yra rodoma 65 JAV kino teatruose ir pagal uždirbtas pajamas jau peržengė 1 mln. JAV dolerių ribą. A. Farhadi susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio po to, kai atšaukė savo planus dalyvauti vasario 26 d. vyksiančioje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje – tokį sprendimą jam teko priimti po dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašyto dekreto, draudžiančio į JAV įvažiuoti septynių musulmoniškų valstybių, tarp kurių atsidūrė ir Iranas, piliečiams.
Iš karto po to, kai buvo paskelbti nominantai, A. Farhadi susisiekė su kitais keturiais pretendentais į Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje: Maren Ade („Tonis Erdmanas“/vok. „Toni Erdmann“), Hannes‘u Holmu („Gyveno kartą Uvė“ / šved. „En man som heter Ove“), Martinu Zandvlietu („Minų žemė“ / dan. „Under sandet“) ir Bentley‘iu Dean‘u („Tana“/ angl. „Tanna“). Kartu jie pasitarė, kokį bendrą atsaką JAV veiksmams galėtų paruošti.
Žemiau pateikiamas jų bendras pareiškimas:
„Visų nominantų vardu mes norėtume išreikšti vienbalsį ir kategorišką nepritarimą fanatizmo ir nacionalizmo atmosferai, kokią dabar matome JAV ir daugelyje kitų valstybių, tam tikrose visuomenės dalyse ir, kas labiausiai liūdina, net ir tarp politinių lyderių.
Baimė, paskatinanti padalyti mus pagal lytis, spalvas, religijas ir seksualines orientacijas, kaip keliančias grėsmę , tam, kad būtų pateisinta prievarta, naikina tai, kam mes priklausom – ne tik kaip menininkai, bet ir kaip žmonės: kultūrinę įvairovę, galimybę praturtinti save kažkuo, kas atrodo „svetima“ ir tikėjimą, kad žmonių susitikimai gali mus pakeisti į geresnę pusę. Šios atskiriančios sienos užkerta kelią žmonėms patirti kai ką paprasto, tačiau fundamentalaus: t. y. atrasti tai, kad mes visi esame ne tokie jau ir skirtingi.
Taigi mes paklausėme savęs: „Ką gali padaryti kinas?“ Nors mes ir nenorime pervertinti filmų įtakos, tikime, kad joks kitas tarpininkas negali pateikti tokio gilaus vidinio žvilgsnio į kitų žmonių situaciją ir transformuoti nežinomus jausmus į smalsumą, empatiją ir užuojautą – net ir tų, kuriuos esame pavadinę savo priešais.
Nepaisant to, kas laimės Akademijos apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje sekmadienį, mes atsisakome mąstymo, apriboto sienomis. Tikime, kad nėra geriausios šalies, geriausios lyties, geriausios religijos ar geriausios odos spalvos. Norime, kad šis apdovanojimas taptų tautų vienybės ir menų laisvės simboliu.
Žmogaus teisės nėra kažkas, ko reikėtų prašyti. Jos tiesiog egzistuoja – visiems. Dėl šios priežasties mes skiriame šį apdovanojimą visiems žmonėms, menininkams, žurnalistams ir aktyvistams, kurie dirba tam, kad skatintų vienybę ir supratingumą, ir tiems, kurie puoselėja žodžio laisvę bei žmogiškąjį orumą – vertybes, kurių apsauga dabar yra svarbi kaip niekada anksčiau. Dedikuodami šį Oskarą jiems, mes trokštame išreikšti savo gilią pagarbą ir solidarumą su jais.
Pasirašo: Martinas Zandvlietas („Minų žemė“, Danija), Hannes‘as Holmas („Gyveno kartą Uvė“, Švedija), Asgharas Farhadi („Komivojažierius“, Iranas), Maren Ade („Tonis Erdmanas“, Vokietija), Bentley Deanas („Tana“, Australija) “
