Kino portalas „Buvau Kine“ pristato geriausius 2019-ų metų filmus, skirtus kino gurmanams

Kino portalas „Buvau Kine“ pristato geriausius 2019-ų metų filmus, skirtus kino gurmanams

Tie, kas kinu domisi plačiau ir giliau, peržvelgę komercinių kino teatrų repertuarus dažnai konstatuoja, kad „nėra ką žiūrėti“. Žiūrėti, žinoma, visada yra ką, tik tiek kad bent kiek palavinto skonio kinomanui jau neįtiksi milijardus pasaulio mastu renkančia komiksų ekranizacija ar dar vienu, kad ir garsaus ir pripažinto režisieriaus sukurta klasikinio filmo perdirbiniu. Kitaip tariant, tokie žiūrovai kine į banalių kukurūzų spragėsių, guminukų ar gazuotų gėrimų pusę nė nežiūri, o renkasi tai, kas suteikia rafinuotą potyrį.

Daugiausia tokių filmų, prilygstančių prabangiems šokoladiniams triufeliams su kalamonidu, Malabaro kardamonu ir timut pipirais, pasiūlo svarbiausi tarptautiniai festivaliai, kurių didžiausi perlai anksčiau ar vėliau pasiekia ir Lietuvos kino sales.

Kai kurie jų – dar tik pakeliui, juos bus galima išvysti per „Kino pavasarį“. Kai kurie jau buvo parodyti šiemet. Ne visi jų į kino sales atkeliavo iš festivalių. Tačiau vienaip ar kitaip, manome, kad šis dešimtukas tikrai vertas paminėjimo – tiems, kas matė, neabejotinai bus smagu prisiminti, o tie, kas nematė galės įsitraukti į „būtina pažiūrėti“ sąrašą 2020-iesiems.

10. „Trūkstama grandis“ („Missing Link“)

Išgirdę žodžių junginį „lėlinė animacija“ vis dar nevalingai raukiate nosį? Be reikalo! Amerikiečių animacijos studija „Laika“, žiūrovams jau padovanojusi tokius greta nušlifuoto, nulaižyto, bet jau truputį suvienodėjusio stiliaus „Disney“ produkcijos srauto išsiskiriančius filmus, kaip „Koralaina“ (angl. „Coraline“), „Paranormanas“ (angl. „ParaNorman“), „Dėžinukai“ (angl. „Boxtrolls“) bei „Kubo ir stebuklingas kardas“ (angl. „Kubo and the Two Strings“), pristato naują kūrinį ir jis yra ne mažiau įspūdingas, nei jo pirmtakai. Įspūdingas pasakojimas apie atkaklų tyrinėtoją serą Lajonelį Frostą, jam nenusileidžiančią Adeliną Fortnait, didžiapėdį poną Linką ir jų patrakusią bei nuotykių pilną kelionę į Himalajus įtraukia taip, kad tik belieka žavėtis neįtikėtinai pažengusiomis technologijomis, animatorių kruopštumu ir išradingumu. 

9. „Dauntono abatija“ („Downton Abbey“)

Galbūt iš viso dešimtuko šis filmas atrodo kukliausiai. Jis negali pasigirti nei itin ispūinga vizualika, nei itin gudriai suraizgyta istorija. Tačiau angliškas humoras yra tas žiupsnelis druskos, be kurios rafinuočiausias desertas prarastų dalį savo žavesio. Pamėgto serialo kūrėjai šiuo filmu žiūrovus vėl grąžina į Kroulių šeimos dvarą, kurį nuo apačios iki pat viršaus supurto netikėta žinia – pas juos svečiuosis pats Anglijos karalius. Tačiau klasikinis ir gana lengvai nuspėjamos konstrukcijos filmas savo klostėse slepia ne vieną sarkastišką dialogą, intrigą ir meistrišką išlaviravimą iš, pavadinkim, „nepatogių“ situacijų, todėl paperka savo paprastumu ir tiesmukumu. 

8. „Praradau savo kūną“ („J’ai perdu mon corps“)

Dar vienas animacinis filmas šiame sąraše.  Pristatyta Kanuose paralelinėje programoje Kritikų savaitė (pranc. Semaine de la Critique), kiek vėliau ši juosta tarptautiniame Ansi animacinių filmų festivalyje pripažinta geriausiu ilgametriu filmu. Čia susipina dvi siužetinės linijos, pasakojančios apie jauną vaikiną Nafuelį ir jo dešinę ranką – deja, taip jau atsitiko, kad likimas juos išskyrė, ir ranka bando sugrįžti pas savo žmogų. Pakeliui ne tik tenka išvengti įvairiausių pavojų, bet ir leistis į prisiminimus, bendrą Nafuelio ir jo rankos praeitį – į tai, ką jis patyrė nuo pat mažų dienų iki tada, kai įsimylėjo Gabrielę… Realistine maniera nupieštas filmas sužavi originalia, įtraukiančia, nors ir šiek tiek makabriška istorija, patrauklia vizualika ir puikia fonine muzika. 

7. „Paslėptas gyvenimas“ („A Hidden Life“)

Nors kai kas gal ir norėtų ginčytis, vis tik kinas – neabejotinai yra vizualinis menas. Amerikiečio Terrence’o Malicko kūriniai jau nuo seniai garsėja savo ypatinga vizualine estetika – pvz., jo režisuota fantastinė drama „Gyvenimo medis“ (angl. „The Tree of Life“), 2011 m. jam atnešusi Auksinę palmės šakelę, iki šiol laikoma vienu gražiausių filmų. Jam nenusileidžia ir šiemet Kanų konkursinėje programoje pristatyta romantinė biografinė drama „Paslėptas gyvenimas“, nukelianti į II pasaulinio karo laikus ir pasakojanti nacistiniam režimui nepaklususio valstiečio istoriją. Tai pasakojimas apie tikrąją – vidinę – laisvę, kurios nepajėgia palaužti jokia pasaulio jėga. Nors T. Malickas šia juosta, lyginant su tuo, kas jau matyta „Gyvenimo medyje“, neparodo nieko naujo, vis tik tokie estetikos grynuoliai visada yra tikras džiaugsmas akims. 

6. „Eliza ir Marčela“ („Elisa y Marcela“)

Jei T. Malickas žavi skaidriais, išgrynintais vaizdais, pastelinėmis spalvomis, kameros artėjimu ir nutolinimu, ispanš režisierė Isabel Coixet naujausiame savo filme – biografinėje romantinėje dramoje  „Eliza ir Marčela“ kuria visiškai kitokio stiliaus estetiką. Jos kūrinys – tarsi atgijusios senovinės nuotraukos,  nukeliančios į XX a. pradžią ir pasakojantis uždraustos – homoseksualios – meilės istoriją, beje, paremtą tikrais įvykiais. LGBT tema kine seniai nieko nei stebina, nei šokiruoja, o šis I. Coixet filmas tik dar kartą primena absurdiškus draudimus ir stereotipus, kurių nusikratyti sunku net ir šiuolaikinei visuomenei. 

5. „Tai greičiausiai dangus“ („It Must Be Heaven“)

Perfrazuojant populiarų posakį – gali žmogų išrauti iš Palestinos, tačiau Palestinos iš žmogaus – ne. Apie tai su subtiliu humoru ir savita estetika pasakoja palestiniečių režisierius Elia Suleimanas, savo filme „Tai greičiausiai dangus“ atliekantis ir pagrindinį vaidmenį. Konkursinėje Kanų festivalio programoje pristatytas filmas sulaukė specialaus paminėjimo. Nors negalima pro akis praleisti jo fragmentiškumo, „Tai greičiausiai dangus“ žavi subtiliu humoru, kadrų estetika, sąmoningai naudojama kompozicija ir sinchronu, netikėtai atsiveriančiomis tuščiomis erdvėmis ir pagrindinį personažą nuolat ištinkančiomis absurdiškomis situacijomis. 

4. „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“)

Viena autobiografiškiausių juostų ispanų kino korifėjo Pedro Almodóvaro filmografijoje ir vienas gražiausių bei spalvingiausių filmų šiais metais. Pasakojimas čia skyla į dvi linijas – vienoje jų stebime pusamžio režisieriaus frustraciją, jo bandymus pabėgti nuo sveikatos problemų ir spręsti meilės klausimus, kitoje – leidžiamės į jo vaikystės prisiminimus, kur ryškiausiai spindi jo motinos paveikslas. Ryškios, „almodovariškos“ spalvos, stipri vizualinė pusė, autobiografinės ir sinefiliškos nuorodos, užburianti muzika ir įsimintinas Antonio Banderaso vaidmuo – tai viskas, ko reikia, kad šis filmas smarkiai išsiskirtų iš kitų šiemetiniame kino žemėlapyje.

3. „Nuostabioji epocha“ („La belle epoque“)

Originalios idėjos šiuolaikiniame kine – deja, bet ne toks ir dažnas reiškinys, net jei kalbame apie autorinį kiną. Vis tik pradedantis prancūzų režisierius Nicolas Bedosas sugebėjo nustebinti ir pateikti visiškai netikėtą ir nenuvalkioto siužeto filmą, kuriame grakščiai susipina praėjusių dienų nostalgija, žaidimas fikcija ir realybe, bei karčiai saldi meilės istorija. Pusamžis komiksų dailininkas Viktoras išgyvena santykių su žmona Mariana krizę – atrodo, kadaise karštai liepsnojusi poros aistra, gyvenimui gerokai persiritus per pusiaują, išblėso. Tačiau Viktoras gauna netikėtą dovaną – „kelionių laiku“ stilistikos vakarėlius organizuojanti firma jam pasiūlo pasinaudoti jų paslaugomis ir atsidurti bet kuriame laikmetyje – Vikotras pasirenka 1974 metų gegužę – savaitę, kai pirmą kartą sutiko savo būsimą žmoną. Originalus siužetas, žiūrovų vedžiojimas už nosies, neperdozuota romantika, žiupsnis prabėgusių dienų nostalgijos ir viską apgaubiantis prancūziškas šarmas šį filmą 2019 m. paletėje paverčia išskirtiniu. 

2. „Liepsnojančios merginos portretas“ („Le portrait de la jeune fille en feu“)

Dar vienas filmas apie senų senovėje besiskleidusią uždraustą dviejų merginų meilę? Iš pirmo žvilgsnio galima būti pagalvoti ir taip. Tačiau be šio elemento I. Coixet „Eliza ir Marčela“ ir prancūzų režisierės Céline’os Sciammos „Liepsnojančios merginos portretas“ turi tik skirtumų, kad net keista, kaip šiuos filmus iš viso galima lyginti. C. Sciamma žiūrovus nukelia į XVIII a. atokią Bretanės salą – čia turtingos šeimos matriarchė užsako savo dukters Eloizos vetuvinį portretą. Užduotis patikima jaunai dailininkei Marianai, tačiau portretas turįs būti staigmena – dėl to tapymas pasunkėja. „Liepsnojančios merginos portretas“ – dar viena, ypatinga vizualine estetika pasižyminti juosta, tik čia režisierė drąsiai žaidžia spalvomis, apšvietimu, kadro kompozicijomis. Tačiau net ir be vizualinės pusė šio filmo pasakojama istorija yra nenuobodi ir emociškai intensyvi. Tad nieko keisto, kad „Liepsnojančios merginos portretas“ peknytai yra vienas ryškiausių ne tik šiemetinio Kanų kino festivalio, bet ir apskritai 2019 metų filmų.

1. „Parazitas“ („Gisaengchung“)

Turbūt nėra ką daug ir kalbėti. Nebent pakartoti – Kanuose Auksinę palmės šakelę nuskynęs korėjiečio Joon-ho Bongo kūrinys ne tik sužavėjo šio prestižinio festivalio žiuri  ar visko mačiusius kino kritikus. „Parazitas“ savo populiarumu sprogdina bilietų kasos duomenis ir jau dabar kalbama ne tik apie šio filmo amerikietišką perdirbinį, bet ir apie Oskaro nominacijas – geriausio filmo kategorijoje taip pat. Tai kur pakastas tas „Parazito“ gerumas? Kodėl šis filmas įtinka tiek kino snobams, tiek plačiajai publikai? Atsakymas paprastas – sugebėjimas meistriškai derinti skirtingus žanrus, visiškai netikėtai bent kelis kartus užlankstomas ir perlankstomas siužetas, begėdiškai drąsus juodasis humoras ir tuo pačiu – sudėtingesnės temos (tokios kaip socialinė nelygybė) užkabinimas ir jautrus jos pateikimas. Dar pridėkime dinamišką tempą, stilių ir visišką situacijos kontroliavimą, kurį demonstruoja režisierius,  ir gausime neįtikėtinai vykusį kino virtuvės šedevrą, kurio skoniai atsiskleidžia pamažu, vienas po kito, panardindami žiūrovus į visišką ekstazę.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles