Marko Mylodo režisuotą siaubo komediją „Meniu“ visai teisėtai galima pavadinti ir suaugusiųjų Viliu Vonka, dėl gausybės paralelių su Raoldo Dahlio knyga „Čarlis ir šokolado fabrikas“. „Meniu“, kurio veiksmas vyksta atokioje saloje, pristato įspūdingą klasių sunaikinimą, naudojant kulinarijos meną kaip pasakojimo priemonę. Nors nei pats filmas, nei jo paliečiamos potekstinės socialinės politinės temos ir nepretenduoja būti vertinamos itin rimtai, aišku kaip dieną, kad čia linksmai ir net gąsdinančiai teisėtai šaipomasi iš maisto kritikos ir fine dining obsesijos.
Daug ką atsiskleidžia „Meniu“ naratyvą iliustruojantis priežodis „Valgyk turtuolius“ (angl. „Eat the rich“ – politinis šūkis, siejamas su klasių kova ir antikapitalizmu), tačiau vis tik veiksmą į priekį pirmiausia stumia šefo Džiuliano Sloviko (akt. Ralph Fiennes) šėtoniškas planas, nukreiptas į jo elitinius klientus. Su kiekvienu nauju patiekalu iš vakaro meniu šefas palaipsniui atskleidžia, kad kariauja tiek su savo paties įsitikinimais, tiek su pretenzingais aukštesniosios klasės klientais. Atsižvelgiant į tai, kaip Džiulianas tą subtiliai pasiekia, naudodamas maistą kaip priemonę, sunku būtų jo antiherojiškos linijos nepalyginti su kitu moraliai dviprasmišku fikciniu personažu.
DĖMESIO! TOLIAU ATSKLEIDŽIAMAS FILMŲ TURINYS!
„Meniu“ paralelės su Viliu Vonka
Šefo Džiuliano linija „Meniu“ panaši į Vilio Vonkos bent keletu aspektų. Vonka pakviečia vaikus ir jų artimuosius į savo uždarą šokolado fabriką, į kurį visi svajoja patekti, o šefas Džiulianas Slovikas savo restorane, esančiame atokioje saloje, paruošia ypatingą meniu specialiai atrinktiems elitiniams svečiams. Vonka savo fabrike naudoja saldumynus, taip atskleisdamas ir pašiepdamas savo klientų ydas, o šefas Slovikas daro tą patį filme „Meniu“ tikslingai patiekdamas kvailus patiekalus. Galiausiai jie abu supranta, kad vienas iš jų klientų yra ne toks kaip kiti, ir suteikia jam/ jai galimybę užsidirbti apdovanojimą. Čarlis paveldi šokolado fabriką, o Margo (akt. Anya Taylor-Joy ) pavyksta ištrūkti iš salos.
Nors šefo Sloviko elgesys yra nepalyginamai baugesnis nei Vilio Vonkos, jie abu iš pat pradžių paskelbia, kad jų svečiai galės išeiti, jeigu bandys. Deja, privilegijuotieji lankytojai yra per daug egocentriški ir per daug įpratę, kad jiems būtų patarnaujama, kad apsitarnautų patys. Jau nekalbant apie tai, kaip „Gudobelės virtuvės“ personalo nariai paklusniai atlieka šefo nurodymus ir yra sunkiai atskiriami vienas nuo kito, jie neatrodo labai skirtingi nuo „Vilio Vonkos ir šokolado fabriko“ umpa-lumpų.
„Meniu“ paralelės su Viliu Vonka pagerina filmą
„Meniu“ – Vonkos paralelės tik pabrėžia, kaip, nepaisant panašaus siužeto, antroje filmo pusėje išradingai sugriaunama tai, ką kai kurie žiūrovai jau galbūt galėjo nuspėti. Pavyzdžiui, „Meniu“ nėra „nuo vargšo iki turtuolio“ tipo istorija, kur Margo, išlaikiusi testą, paveldi šefo Džiuliano restoraną. Vietoj to, tam tikra prasme labiau žmogiškai atsigręžiama į klasinį susiskirstymą, kur Margo simbolizuoja pasaulį, kurio šefas Slovikas ilgisi, bet negali į jį grįžti. Todėl jis ją paleidžia – ne kaip savo palikimo tęsėją, o kaip tą, kuri primena jo paties praeitį.
Panašumai su Viliu Vonka išryškina mintį, kad net ir norint idealizuoti tokius personažus kaip Vilis Vonka ar šefas Slovikas, tenka pripažinti, kad jie patys įgalina sistemą, kurią kritikuoja. R. Dahlio Vilis Vonka atleidžia visus savo darbuotojus ir vietoj jų pasisamdo umpa-lumpus, o Slovikas įtraukia visą savo personalą į velnišką savižudišką spektaklį. Istorijos pabaigoje jie abu jaučiasi pažeminti ir pergudrauti to vienintelio neprivilegijuoto kliento, tačiau yra vienas skirtumas, dėl kurio „Meniu“ yra tamsesnis ir labiau orientuotas į suaugusiųjų auditoriją – tai, kad šefas Slovikas savo išdidumą ir godulį nusineša į kapą, o Vilis Vonka gauna atpirkimą.
paruošta pagal Druv Sharma straipsnį portale screenrant.com
