Jei JAV turėjo Charlie‘į Chaplin‘ą ir jo nemirtingąjį Trampą (liet. Valkatą), tai kino tėvynėje Prancūzijoje kultiniais tapo Jacques‘as Tati ir jo neatsiejama inkarnacija – ponas Julo (pranc.. Monsieur Hulot). Kaip ir Charlie‘is Chaplinas, Jacques‘as Tati buvo žmogus – orkestras. Pats režisavo, vaidino, rašė scenarijus, prodiusavo, montavo. Nors jo režisūrinį palikimą sudaro tik trys trumpametražiai ir šeši ilgo metro filmai, tai yra neįkainojama kino istorijos dalis, turėjusi didžiulę įtaką vėlesniems kino kūrėjams. Pono Julo personažas – truputį nerangus ilgšis su varpelio formos lietpalčiu, pypke, suglamžyta skrybėle, per trumpomis kelnėmis ir dryžuotomis kojinėmis – pirmą kartą pasirodė antrajame režisieriaus ilgametražiame filme „Pono Julo atostogos“ („Les vacances de monsieur Hulot“, 1953 m.), o paskui į ekranus grįžo dar keturis kartus. Bene garsiausias filmas su šiuo personažu – 1958 m. Kanų kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotas ir 1959 m. Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pelnęs pirmasis spalvotas J. Tati filmas „Mano dėdė“.

Filmo „Mano dėdė“ veiksmas plėtojasi naujame priemiestyje, kur ultramoderniame ir ultranepatogiame name gyvena Arpelių šeima. Šarliui Arpeliui (akt. Jean – Pierre Zola) rūpi karjera ir statusą atspindinčio turto kaupimas, madam Arpel (akt. Adrienne Servantie), kuri yra tiesioginė įmoterinimo apraiška, gyvenimo tikslas – puoselėti ir taip kaip ledas blizgančius namus, kuriuose jų sūnus – devynmetis Žeraras (akt. Alain Bécourt) akivaizdžiai nuobodžiauja. Todėl nieko nuostabaus, kad berniukas taip laukia savo dėdės – pono Julo (akt. Jacques Tati) – apsilankymų. Tačiau bohemiškas, padebesiais skrajojantis žmonos brolis visiškai nekelia susižavėjimo Šarliui Arpeliui. Bedarbis, gyvenantis nušiurusiame sename rajone, vaikštantis pėsčiomis ar važinėjantis motorizuotu dviračiu ponas Julo, Šarlio Arpelio nuomone, nėra tinkamamas pavyzdys Žerarui. Todėl nusprendžiama įdarbinti poną Julo tame pačiame „Plastac“ fabrike, kuriame dirba ir pats Arpelis – kadangi viskas automatizuota, netgi toks išsiblaškėlis kaip ponas Julo turėtų susidoroti su užduotimis. O madam Arpel sumano pripiršti savo broliui egzaltuotą kaimynę.

„Mano dėdė“ visų pirma šaiposi iš pokarinių vartotojiškų tendencijų, kai turimo turto pagrindinė paskirtis buvo ne juo naudotis, o pasirodyti prieš kitus. Tą labai gerai atspindi Arpelių kiemo viduryje trykštantis žuvies formos fontanas – t. y. trykštantis tik tada, kai apsilanko ypatingi svečiai – o kuris svečias vertas fontano čiurlenimo, nusprendžia madam Arpel. Situacija kažkuo panaši į Lietuvoje kažkada gyvavusią keistą tradiciją kabinti kilimą ant sienos užuot ištiesus grindis – patiestas kilimas, žinoma, dėvisi, betgi reikia kažkaip pasirodyti, kad tokį turi. Antras filmo taikinys – lyčių vaidmenų pasiskirstymas. Arpeliai yra tipinis patriarchalinės šeimos pavyzdys – rimtą darbą dirbantis vyras, išlaikantis visą šeimą, bet nė piršto nepajudinantis namuose, ir Stepfordo moters tipažą atitinkanti žmona – nenusivylusi namų šeimininkė, nuolat šluostanti, valanti, blizginanti, gaminanti valgį, tačiau visada su šypsena, pasitempusi ir kaukšinti aukštakulniais ji dūzgia kaip bitutė patarnaudama savo vyrui. Tuo tarpu santykiai su sūnumi pakankamai paviršutiniški – perdėtas, tačiau neitin nuoširdus madam Arpel rūpestis sūnumi tik pabrėžia tiek norą pasirodyti prieš kitus, tiek tampa dar vienu štrichu hiperbolizuotame lyčių vaidmenų portrete – lygiai tas pats pasakytina ir apie ganėtinai šaltą ir atsainų Šarlio Arpelio bendravimą su Žeraru.

Tuo tarpu ponas Julo sukuria paprastą, artimą, beveik pažįstamo tipažą – atrodo, kad toks laisvai galėtų gyventi bet kurio mūsų kaimynystėje. Gal jis dėl savo uždarumo bei keistumo ir netaptų labai geru draugu, bet jį matant apima savotiškas familiarumo jausmas. Arpelių aplinkoje, kur kalbama vienas kito nesiklausant, kur bendraujama be akių kontakto, kur daug šnekama, bet nieko nepasakoma, kur žmonės taikosi prie nepatogios namų ar darbo aplinkos, užuot pritaikę ją pagal savo poreikius, mažakalbis, truputį infantilus, naivokas ponas Julo atrodo tarytum svetimkūnis.

Ponas Julo, kurio prototipu tapo Jacques‘o Tati kaimynas architektas, yra vienas iš tų kino personažų, kurie „išlipo“ iš ekranų ir pelnytai yra laikomas vienu labiausiai atpažįstamu kino ikonų. Pradžioje ne veltui užsiminiau apie Chapliną ir jo Trampą. Pono Julo vardas tarsi aidas atkartoja prancūziškąjį Šarlo – taip Prancūzijoje vadinamas Chaplinas (plg. Hulot – Charlot). Abiems šiems personažams būdinga tam tikra apranga, judesiai, eisena. Tik jie, žinoma, labai skirtingi – mažylis Trampas (1,65 m) vaikšto krypuodamas, jo drabužiai – dažniausiai per dideli, jis visada miklus ir manieringas, o norėdamas galėtų pasislėpti už šiukšlių dėžės. Tuo tarpu pono Julo eisena truputį nervinga, lyg nepasitikėtų savimi; dukslus lietpaltis, suglamžyta skrybėlė ir per trumpos kelnės tik pabrėžia personažo nerangumą, dėl ūgio (1,91 m !) ponas Julo pastebimas iš toli, o dėl kampuotų, nepamatuotų ir neatsargių judesių (gal todėl, kad amžinai kur nors dairosi) šis personažas nuolat prisiverda košės.

Šis kultinis Jacqueso Tati personažas padarė milžinišką įtaką – pradedant Jacques‘o Tati kolega ir įpėdiniu Pierre‘u Étaix, piešusio Tati filmų plakatus, amerikiečiu Davidu Lynchu įtraukusiu filmą „Mano dėdė“ į svarbiausių savo filmų penketuką (kartu su Ingmaro Bergmano „Vilko valanda“ („Vagtimmen“, 1968 m.), Stanley‘io Kubrick‘o „Lolita“ (1962 m.), Alfredo Hitchcock‘o „Langas į kiemą“ („Rare Window“, 1954 m.), ir Billy‘io Wilderio „Saulėlydžio bulvaras“ („Sunset Boulevard“, 1950 m.)), anglų komiku Rowanu Atkinsonu (ponas Bynas perėmė ne vieną pono Julo judesį) ir baigiant belgais Fiona Gordon, Dominique‘u Abdel‘iu ir Bruno Romy, kuriančiais praktiškiai bedialogius filmus, kuriuose komiškumas, gimsta iš sinchronijos, judesių, mimikos, detalių.

Grįžtant prie filmo „Mano dėdė“ reikėtų pridurti, kad tai labai vizualus kūrinys, tarsi perėjimas nuo begarsio (bedialogio) kino į garsinį – t. y. toks, kinas, kur daugiausiai vis dar pasakoja vaizdas, garsui šiuo atveju lieka gal ne antraplanis, bet ne toks svarbus vaidmuo. Kita vertus, Jacques‘as Tati buvo labai preciziškas kino kūrėjas, jo mokinio Pierre‘o Étaix teigimu, Tati galėjo praleisti valandų valandas montažinėje įrašinėdamas vieną ar kitą garsą. Malonių, lengvų pianino, gitaros, akordeono ir pučiamųjų instrumentų garsų lydimas filmas „Mano dėdė“ kuria begarsio kino manieringumą, vasarišką lengvumą ir stilingumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Tati kadruose vyrauja chaosas – daug detalių, daug personažų, viskas savotiškai perkrauta, tačiau tai tik pirminis įspūdis – viskas apgalvota ir apskaičiuota iki smulkmenų. Sinchroniški veikėjų judesiai, charakteringos manieros, situacijų netikėtumas (o kartais ir absurdiškumas), dėmesys detalėms – visa tai sukuria lengvą nuotaiką ir filmo komiškumą. Kitas vizualinis aspektas ypač ryškus šiame filme yra kontrastų sugretinimas – moderni, geometriškai tiksli ir beveik sterili Arpelių aplinka ir kiek apšiuręs, tačiau gyvas ir šarmingas pono Julo gyvenamas rajonas.

Dėl filmo stilistikos, artimos begarsiam kinui, personažai yra šaržuoti ir stereotipiniai (neskaitant, žinoma, pono Julo), su jų tipažams būdingomis manieromis. Gal dėl to aktorių vaidyba gali atrodyti kiek perspausta ir nenatūrali – kita vertus, kaži ar verta ieškoti natūralumo ten, kur jo ir neturėjo būti. Todėl vertinant bendrą filmo idėją prie aktorių vaidybos kibti turbūt nereikėtų. Kiek paradoksalu, tačiau ponui Julo nėra skiriama daugiausiai ekrano laiko – žiūrovams leidžiama labai gerai susipažinti su Arpelių šeima ir jų moderniuoju namu, kurį galima traktuoti beveik kaip atskirą personažą. Tuo tarpu ponas Julo, lyginant su pirmuoju filmu „Pono Julo atostogos“, kaip personažas jau jaučiasi tvirčiau ir užtikrinčiau.

Filmas „Mano dėdė“ – tai į lengvą vasarišką vizualiąją ir garsinę formą įvilktas meistriškas satyrinis pasišaipymas iš vartotojų visuomenės, atskleidžiantis šios sudaiktėjimą ir atitolimą vieniems nuo kitų. Lyg sudiriguota personažų judesių sinchronija, kontrastų sugretinimas, ironiškas, bet subtilus pabaksnojimas į absurdišką norą pasipuikuoti ir stereotipinius lyčių modelius, gera aktorių vaidyba paverčia šį filmą puikiu kino reginiu, kurio gilesnę potekstę atrandame po lengvu komedijos paviršiumi. Ir, kas be ko, tai – puiki proga dar kartą susitikti poną Julo ir pagalvoti, kad turbūt kiekvienas iš mūsų norėtume turėti tokį dėdę.

Patiks, jei patiko: „Pono Julo atostogos“, „Modernūs laikai“ („Modern Times“, 1936 m.).

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles