Kapų plėšikė Lara Kroft

Nors viskas kiek painu, bet pabandysiu trumpai paaiškinti tai, kaip atsirado aprašomo filmo franšizė. 1996 m. sukuriamas žaidimas „Tomb Raider“ (liet. „Kapų plešikė“), šiandien turintis daugiau nei 10 atskirų dalių. 2001 metais pasirodo pirmasis filmas „Kapų plėšikė Lara Kroft“ (angl. „Lara Croft: Tomb Raider“), paremtas šio žaidimo serija, o 2003 metais sukuriama ir antroji filmo dalis. Abi filmo dalys ne itin nusisekusios ir prireikė net 15-os metų tam, kad vėl būtų imtasi šios franšizės. Įtakos tam turėjo ir kitas veiksnys – 2013 metais pasirodė „Tomb Raider“ žaidimas, kuris buvo lyg nauja pradžia, įvykių „perkrovimas“ iš naujo, nepriklausomai nuo anksčiau išleistų žaidimo dalių. Būtent šiuo žaidimu ir buvo remtasi sukuriant šiomis dienomis pasirodžiusią kino juostą.

Iš naujo pradėta žaidimų serija padrąsino ir filmų kūrėjus, istorijos „perkrovimas“ sudarė galimybę ne tik viską pradėti švariame lape, bet ir nejausti prieraišumo svarbiausiam ankstesnių filmų elementui – aktorei Angelina‘i Jolie. Nors filmai nebuvo itin vykę, dauguma akimirksniu juos tapatindavo su žymia aktore, kuri tuo metu buvo tikra ikona. Natūralu, jog palyginimų sunku išvengti, tačiau tai jau naujas filmas, su nauja aktore, o ne buvusių filmų tęsinys. Man nuo to tik smagiau, nes galiu įvertinti, kiek filmo kūrėjai pasiryžo nutolti nuo ankstesnės konstantos.

Apie siužetą

Filmas pasakoja apie jauną merginą – Larą Kroft, gyvenančią Londone. Jos mama mirusi, o tėvas jau septyneri metai dingęs be žinios ir, kaip manoma, taip pat miręs. Negalėdama susitaikyti ir pripažinti tėvo mirties pagrindinė veikėja nuolat atsigręžia į praeitį ir dėl to nukenčia jos dabartis. Viskas pasikeičia dieną, kuomet pagrindinė filmo veikėja sužino, jog jos tėvas nebuvo vien gerbiamas verslininkas, bet ir aistringas nuotykių bei senovinių artefaktų ieškotojas. Radusi užuominą apie paskutinę tėvo ekspediciją, iš kurios jis taip ir negrįžo, mergina leidžiasi į pirmąjį savo tikrą nuotykį, kuris nukels į paslaptingą Japonijos salą – ten jos laukia daug netikėtumų ir kliūčių.

Nuotykių trūkumas

Kas yra anksčiau susidūrę su „Kapų plėšikės“ serija, o ypač kompiuteriniais žaidimais, žino, jog tai nuotykių žaidimai, kuriuose reikės išspręsti galvosūkius, peršokti ar kitaip įveikti kliūtis, kurios yra tiek žmonių, tiek gamtos sukurtos. Vietovių diapazonas taip pat milžiniškas – kalnai, džiunglės, tuneliai, pradingę miestai ir viskas, kur galime rasti senovinių relikvijų ar kitų paslaptingų, o kartais net mistiškų, daiktų.

Ankstesniuose filmuose ir žaidimuose Lara Kroft jau būdavo pakankamai susiformavusi asmenybė ir patyrusi ekspedicijose mergina. Todėl neilgai trukdavo, kai žaidėjai bei žiūrovai galėdavo pasinerti į galvosūkių ir veiksmo pasaulį. Šį kartą nutiko kiek kitaip ir pirmoji filmo pusė, užėmusi nemažą laiko dalį, buvo kai kas kita (apie tai sekančioje pastraipoje) nei mes įpratę matyti. Tai nėra nusivylimas, nes įžangos būtinai reikėjo. Tik noriu pastebėti, kad tie, kurie laukia daugybės veiksmo ir nenuilstamo kliūčių įveikinėjimo, to čia negaus.

Vietovių įvairove filmas taip pat negali pasigirti – pradžioje veiksmas vyksta Londone, kuris sunku ir įsivaizduoti kaip galėtų nustebinti, tuomet trumpai persikelia į Japonijos prieplauką, o iš ten – į salą. Įdomiausia dalis, žinoma, laukia saloje. Čia lyg ir džiunglės, kurios primena tai, ko ir buvo galima tikėtis iš Laros Kroft  pasaulio. Džiunglės ir kriokliai atrodo gražiai, tačiau galvosūkiai ir spąstai nepasiūlo nieko naujo bei nematyto. Netgi sakyčiau sudaro standartinį paketą, kurį galime rasti visuose tokio tipo filmuose. Specialieji efektai irgi toli gražu neužburia, bet čia nenoriu pernelyg atskleisti situacijų, kuriose jie nesuveikia, nes galiu sugadinti intrigą.

Kitokia Lara Kroft

Asmeniškai įdomiausias filmo aspektas buvo tai, kiek kūrėjai drįs žengti toliau nuo to, kas jau buvo padaryta anksčiau, kiek bus atsispirta nuo A. Jolie pavyzdžio. Ir galiu džiugiai konstatuoti, jog atitrūkta tikrai buvo, išvydome visiškai kitokią Larą Kroft, išskyrus keletą kluptelėjimų, iš kurių stipriausias pabaigoje.

A. Jolie buvo patyrusi ir užgrūdinta kovotoja, lengvai taršiusi kailį ne vienam raumeningam vyrukui, tuo tarpu naujausiame filme Larą Kroft įkūnijusi aktorė Alicia Vikander yra daug jaunesnė, dėl tėvų netekties, sakyčiau, net užsitęsusią paauglystę išgyvenanti mergina. Nepatyrusi, trapi, fiziškai stipri, bet iššūkiams, kurie laukia, vargu, ar pasiruošusi, o svarbiausia, emociškai nesubrendusi ir nesusidūrusi su kitų žiaurumu mergina. Jos trapumas ir emocinė būsena puikiai pavaizduojami ties filmo viduriu, tik labai gaila, jog paskutinėje kovos scenoje veikėja akimirksniu transformuojasi į mums labiau įprastą Larą Kroft, kas yra visiškai nenatūralu ir nubraukia filmo išskirtinumą, o pabaigoje tai dar kartą nevykusiai iliustruojama.

Tokia mergina, kokia yra A. Vikander įkūnijama veikėja, negali nuo filmo pradžios būti įmesta į įvykių sūkurį, nes nukentėtų jos bendra istorija ir išgyvenimai, o žiūrovai jos iki galo nesuprastų. Ir tai yra labai gerai, nes tai leidžia pamatyti kitokį filmą nei ankstesni, tai leidžia kitaip vystyti istoriją, net jei dėl to tenka sukurti ilgą įžangą be įprasto veiksmo.

Veikėjai ir vaidyba

Apie Laros Kroft veikėją parašiau pakankamai, todėl lieka aptarti tik A. Vikander vaidybą. Filmas koncentruojasi į ją ir užgožia visus likusius veikėjus, kurių ir taip labai nedaug. Tačiau į veikėją koncentruojamasi ne per jos vaidybą, o per jos istoriją. Tai laikyčiau pliusu, nes netrūko scenų, kuriose buvo galima suabejoti pagrindinės aktorės vaidyba. Jeigu įprastose situacijose kalbant ir juokaujant aktorė atrodė gerai, tai patiriant didelį skausmą ir atkartojant sudėtingesnes emocijas jai trūko užtikrintumo.

Filme ryškesnius antraplanius vaidmenis atliko trys vyrukai – Domic‘as West‘as, Walton‘as Goggins‘as ir Daniel‘is Wu. Kaip minėjau, jie visi buvo užgožti pagrindinės veikėjos ir dėl to labiausiai gaila W. Goggins‘o, kuris įkūnijo pagrindinį juostos protagonistą. Žinant, kaip aktorius sugebėjo pasirodyti Quentin‘o Tarantino filmuose, įkūnydamas ne visai teigiamus personažus per labai ribotą laiko tarpą, supranti, kiek daug reiškia scenarijus su tinkamų dialogų parinkimu – čia to trūko. Veikėjas, kartais nė nemirktelėjęs, elgiasi sadistiškai, o kartais verčia suabejoti jo piktavališkumu. D. West‘as įkūnija Laros tėvą ir jo vaidmuo yra dar neryškesnis, tačiau vis tik svarbus pažįstant Larą. Prisiminimuose pasirodantis tėvas suteikia jai jėgų ir padeda atsiskleisti jos charakteriui bei istorijai. D. Wu įkūnija geriantį kapitoną, kuris ryžtasi padėti Larai patekti į paslaptingą salą. Jo pasirodymas silpniausias iš visų trijų. Negana to, jam tenka našta išsakyti banaliausius filmo dialogus. Aš žinau, kad yra žmonių, kuriems jie patinka ir jiems to reikia, nes tai miela ir truputį ironiškai skamba filmo kontekste (kalbu apie tas pačias eilutes, pasakytas du kartus skirtingose situacijose), tačiau man, kaip filmus labai dažnai žiūrinčiam žmogui, tos eilutės lieka nei meilios, nei juokingos, ir labai jau nuspėjamos.

Pabaigai

Tai kiek kitoks filmas apie Larą Kroft, kuri dar tik tampa tokia, kokią buvome įpratę matyti, ir tas virsmas pakankamai malonus akiai. Vardan pagrindinės veikėjos transformacijos kūrėjai primiršo šalutinius veikėjus ir paaukojo nemenką dalį filmo, kurioje anksčiau buvo galima išvysti daugiau veiksmo bei spąstų įveikimo. Jeigu filmo kūrėjai antroje dalyje, kuri tikrai bus, pridės nenuobodžių veiksmo scenų su didesne doze nematytų galvosūkių ir spąstų, tai gali būti pakankamai subalansuotas daugiaserijinis kūrinys. Jei esate Laros Kroft gerbėjas, šį kūrinį verta pamatyti kur kas labiau nei ankstesnius, net jei jame ir nebėra A. Jolie.