Kad ir kas benutiktų

Whatever Works

Kalendoriams persivertus į XXI-ą amžių Woddy Allenas kuriam laikui išvyko kūrybiškai paturistauti po Europą. Europietiškąjį jo kūrybos periodą sudaro septyni filmai, o geografija apima Londoną, Barseloną, Paryžių ir Romą. Tačiau tarp jų įsipainiojo viena „amerikietiška“ juosta, žiūrovus vėl sugrąžinusi į W. Alleno numylėtą Niujorką. Ta „išsišokėlė“ buvo romantinė komedija „Kad ir kas benutiktų“, skirta kiek vyresnei auditorijai.

Trumpai apie filmo siužetą

Borisas Jelnikovas (akt. Larry David) yra genijus, bet tuo pačiu – ir profesionalus bambeklis. Kadaise dėl tyrimų stygų teorijos srityje jis buvo arti Nobelio fizikos premijos bei Kolumbijos universitete dėstė kvantinę fiziką, tačiau dabar pagrindinis jo užsiėmimas – mokyti žaisti šachmatais, susitikti su savo intelektualiais draugais ir nuolat žeminti visus, kurie nė iš tolo protu neprilygsta jam (dažniausiai – savo šachmatų pamokų lankytojus). Asmeninis Boriso gyvenimas klostosi ne taip gerai – išsiskyręs su žmona jis bando nusižudyti iššokdamas pro langą. Savižudybė, akivaizdu, nebuvo sėkminga – maža to, po jos Borisas pradėjo raišuoti. Vieną vakarą grįžęs namo prie savo durų Borisas randa jauną merginą Melodi (akt. Evan Rachel Wood), kuri prašosi pas jį į vidų. Po ilgų Boriso protestų jai vis tik pavyksta perkalbėti senąjį užsispyrėlį ir šis sutinka trumpam įsileisti ją į savo namus. Tačiau tas „trumpam“ neplanuotai išsitęsia – išgirdęs Melodi istoriją Borisas leidžia jai pasilikti, kol ši Niujorke atsistos ant kojų. Tačiau laikui bėgant net pačiam Borisui, iki šiol aktyviai neigusiam bet kokius galimus artimesnius ryšius su jaunute Melodi, tampa aišku, kad ši gal ir ne pati intelektualiausia, bet gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina pamažu ima užkariauti jo seną surambėjusią širdį.

Daktaras Hausas W. Alleno stiliumi

Kalbant apie daugelį W. Alleno filmų, nori nenori reikia pakomentuoti neišvengiamą jo kūrybos elementą – Niujorko neurotiką. Apžvelgus ne vieną šio režisieriaus filmą net banalu rašyti tą patį, bet šis personažas tarsi amžinasis žydas sėkmingai kraustosi iš vienos jo juostos į kitą – net jei W. Allenas jo nevaidina. Šiuo atveju Niujorko neurotiku tampa Larry‘io Davido vaidinamas Borisas. Intelektualas hipochondrikas (kaip tai artima pačiam W. Allenui, kuris, anot gandų, per dieną keturiasdešimt kartų(!) matuojasi temperatūrą), daug kalbantis, dažnai pradedantis sakinius „O kas, jei…“. Tiesa, šįkart Niujorko neurotikas nėra visai tradicinis – įprastų savybių sąrašą dar papildo nuolatinis skundimasis, bambėjimas ir kokių 99 proc. aplinkinių koneveiksimas, pagrįstai ar (dažniausiai) ne išvadinant juos idiotais, kretinais, dundukais… ir kitais panašią reikšmę turinčiais epitetais. Nieko neprimena? Kažkaip labai panašia leksika (ir maniera) su kolegomis bendraudavo savo genialumu įsitikinęs daktaras Gregoris Hausas iš televizijos serialo, rodyto 2004 – 2012 m. Žinoma, W. Allenas yra pernelyg didis kino kūrėjas, kad imtųsi kažką kopijuoti, tačiau panašumas tarp šių personažų pakankamai ryškus – na vien jau ta atvirai demonstruojama antipatija žmonėms (tačiau, kaip Hausas turi gerą draugą Vilsoną, taip ir Borisas turi savo bičiulių ratą). Kita vertus, tie Boriso epitetai, laidomi kitų atžvilgiu, dažniausiai ir yra juokingi, nes na, pirma – iš tokio garbaus pagyvenusio pono (nesvarbu, kad dažniausiai dėvi šortus) to nelabai tikiesi, antra – tai daroma be jokių skrupulų.,

Meilės įvairovė

W. Allenas per savo karjerą romantinių komedijų yra prikepęs n+k kiekį, tad tikėtis, kad net jis šiame žanre išras ką nors naujo, yra, ko gero, beviltiška. Aišku, meilės tema, nors ir sena, bet niekada neatsibostanti ir tokia plati bei neišsemiama, kad visada yra galimybių užgriebti ką nors, kas iki šiol nesulaukė dėmesio, arba jo tam buvo skirta mažai.

Šįkart W. Allenas į vieną filmą pabando sutalpinti daugybę įvairios meilės formų. Pradėdamas nuo, pavadinkime, įprastos heteroseksualios santuokos tarp panašaus amžiaus Boriso ir jo žmonos Džesikos, jis pereina prie kitų galimų ryšių. Boriso ir Melodi, kuri tiktų jam į anūkes santuoka (kaip tai primena paties W. Alleno skandalingas skyrybas su M. Farrow ir santuoką su šios įdukra Soon-Yi Previn…) yra ne tik netipinis, bet net ir keistas ryšys. Nors Borisas iš pradžių Melodi meilikavimus atremia aršiais protestais, pabrėždamas jų amžiaus, intelekto, išsilavinimo skirtumus, kurie tokį ryšį daro neįmanomą, vis tik viskas pasisuka priešingai. Kodėl genijus Borisas, turintis originalų ir ganėtinai sarkastišką požiūrį tiek į pasaulį, tiek į žmones, leidžia sau prasidėti su jaunute vėjavaikiška Melodi? Visų pirma, Borisui reikia auklės ir slaugės, visų antra – jis pasijunta savotišku Pigmalionu, nes pastebi, jog jo nuolat bambamas teorijas Melodi vertina ir kraunasi į savo gražią šviesiaplaukę galvelę.

Tačiau čia dar ne viskas – be šių santykių rodomas ir ménage à trois, ir homoseksualus ryšys. Tiesa, čia galima prikišti, kad šie santykiai susiklosto labai greitai ir veikiau ne rodymo, o užkadrinio nupasakojimo būdu.

Tarp kino ir realybės

W. Allenas ne viename savo filme yra žaidęs kino-realybės santykiu. Tą matėme ir „Kas naujo, gražuole?“ (angl. „What‘s Up, Tiger Lily?“, 1966 m.), „Anėje Hol“ (angl. „Annie Hall“, 1977 m.), ir „Purpurinėje Kairo rožėje“ (angl. „Purple Rose of Cairo“, 1985 m.). Šiuo atveju jis grįžta prie kai ko panašaus į tai, ką jis pats rodė „Anėje Hall“ – bendravimo su žiūrovais. Šįkart bent kartą tikrai galite pasijusti kiek keistai ir nejaukiai, kai personažai įsispokso į ekraną, bandydami įžiūrėti, kas yra ten, kitoje pusėje – deja, tik Borisas gali matyti ir bendrauti su žiūrovais. Kartais jis bando kiek atsiriboti nuo filmo aplinkos, pasivedėdamas žiūrovus į šoną – ir apskritai, daugeliu atvejų filmas atrodo kaip Boriso pasipasakojimas ar pasiatviravimas jį stebintiems anapus ekrano. Bent tiek, kad žiūrovų jis nevadina nei kretinais, nei idiotais.

Personažai, aktorių pasirodymas ir techniniai dalykai

Priešingai nei kituose W. Alleno filmuose, šiame nei jo mūzų, nei itin garsių aktorių pavardžių nėra. Na, nebent Patricia Clarkson, kuri vaidina Melodi mamą – taigi, Boriso uošvę – Marietą. Iš esmės, jei kitame W. Alleno filme „Viki, Kristina, Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“, 2008 m.) jo personažai (bent jau kai kurie) klausė daugiau proto, o ne širdies balso, tai šioje juostoje „Kad ir kas benutiktų“ viskas, atrodo, vyksta priešingai. Todėl Marietos personažą būtų galima laikyti savotiška Viki giminaitės Džudės versija alternatyvioje visatoje, kur ji pagaliau tampa laiminga.

Kaip jau minėta anksčiau, šįkart pagrindinį vaidmenį – vėlgi su ryškiais Niujorko neurotiko bruožais – atlieka ne W. Allenas, o L. Davidas, kuris nemažai rėkauja ir mostaguoja rankomis. Savo ruožtu jo globotinė – o vėliau ir sutuoktinė – Melodi pasižymi naivumu, vėjavaikiškumu, šiokiu tokiu infantilumu bei koketiškumu. Aktorė Evan Rachel Wood, atlikusi šį vaidmenį, visai neblogai susitvarkė su užduotimi, tačiau kuo nors ypatingai šis pasirodymas neišsisyrė.

Bendrai vertinant aktorių pasirodymas nėra labai išskirtinis – kai kurie personažai atrodo labiau perspausti (pvz., ta pati Marieta, arba Melodi tėvas Džonas, kurį vaidina Edas Begley Jaunesnysis, kartais – net ir tas pats Borisas), kitiems galbūt trūko ryškumo. Tačiau personažų daug ir, kaip dažnai atsitinka W. Alleno filmuose – ne jie čia esmė, o jų dialogai.

Kamera visai neblogai sekioja klibinkščiuojantį Borisą – tiek filmuojant iš šono, tiek slenkant atbulomis. Filme skamba W. Alleno mėgstamas džiazas ir klasikinė muzika (Ludwigas van Bethowenas), tačiau vis tik dauguma scenų apsieina be šalutinio muzikinio fono. Filme dominuoja ryškios spalvos.

Reziumė

„Kad ir kas benutiktų“ – gal kiek nuvertinta, bet iš tiesų visai smagiai „susižiūrinti“ W. Alleno romantinė komedija. Daugiausia juokingų situacijų kyla iš pagrindinio juostos personažo Boriso – nuolat bambančio ir kitus įžeidinėjančio genijaus, kurio ironiškos pastabos, beje, dažniausiai yra visiškai taiklios. Tad jei kažkada patiko daktaras Hausas, jums turėtų patikti ir šis filmas, kurio personažas, primenantis, kad ne visi gali ir turi būti rausvi ir pūkuoti, net per daug nesistebėdamas iš gyvenimo priima visas jo paruoštas staigmenas – kad ir kas benutiktų.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles