Hana ir seserys

Hannah and Her Sisters

1986 metais pasirodžiusi komiška drama „Hana ir seserys“ (angl. „Hannah and Her Sisters“) nėra tik dar vienas darbas ilgoje ir produktyvioje W. Alleno kino karjeroje. Nors ši juosta turi daugelį kūrėjo klišių (Niujorkas, džiazas ir neurotišką veikėją įkūnijantis pats juostos režisierius), „Hana ir seserys“ netapo „Anės Hol“ (angl. „Annie Hall“) ar „Manhatano“ (angl. „Manhattan“) perdirbiniu. Po žiupsnelį akcentų paėmęs iš ne vieno savo darbo, W. Allenas sugebėjo juos sukomponuoti filme, kuris tapo vienu geriausių (jei ne pačiu geriausiu) jo filmografijoje.

Trumpai apie siužetą

Filmas pasakoja apie trijų seserų – Hanos (akt. Mia Farrow), Ly (akt. Barbara Hershley) bei Holės (akt. Dianna Wiest), gyvenimus ir aplink juos vykstančias dramas. Hanos vyras Eliotas (akt. Michael Caine) yra įsimylėjęs jos seserį, Holė neapsisprendžia ko nori iš gyvenimo, o Ly yra jos vyro Frederiko (akt. Maxas von Sydow) vienintelis kontaktas su išoriniu ar socialiniu pasauliu. Viso to fone buvęs Hanos vyras Mikis (akt. Woody‘is Allenas) išgyvena egzistencinę krizę.

Apie veikėjus (ne tik apie seseris)

Šio filmo koncepcija W. Alleno galvoje keitėsi keletą kartų, kol galiausiai jis sulipino viską į vieną kūrinį. Režisierius norėjo sukurti pasakojimą apie vyrą, kuris įsimyli savo žmonos seserį. Taip pat jis susižavėjo idėja išnagrinėti tokį veikėją kaip Mikis, gyvenimo prasmės beieškantį ir mirties bijantį žmogų. Kūrėjas taip pat norėjo pavaizduoti santykius tarp seserų (kas jam buvo labai įdomu, nes dauguma jo gyvenimo moterų turėjo bent po kelias seseris). Taip norėdamas sutalpinti keletą siužetinių linijų ir istoriją, W. Allenas sukūrė kompleksišką darbą, kurio bendriniu vardikliu tampa veikėjų noras save įprasminti.

Pirmasis veikėjas, su kuriuo esame supažindinami, yra Eliotas. Buhalteriu dirbantis Hanos vyras įsimyli jos seserį Ly. Meilė galbūt net yra per silpnas žodis apibūdinti tai, kas vyksta šio vyro galvoje. Filmo pradžioje mes išgirstame jo vidinį monologą, kuriuo jis nusako savo jausmus svainei. Iš jo žodžių galima suprasti, jog Eliotą apėmusi tikra manija. Jis apie ją nuolatos galvoja ir ta viduje kunkuliuojanti aistra temdo jo protą. Vystantis istorijai mes kartas nuo karto išgirstame Elioto mintis, galime aiškiau suvokti jo jausmų Ly stiprumą. Tačiau taip iki galo nėra aišku, kodėl tie jausmai kilo. Eliotas nėra nepatenkintas savo santuoka su Hana, jis tvirtina ją mylįs. Tačiau vieną akimirką žmonai sakantis, jog ją myli, kitą akimirką jau svajoja apie jos sesers glėbį. Šis veikėjas panyra į tam tikrą vidutinio amžiaus krizę: jį lyg tenkina dabartinis jo gyvenimas, tačiau neretai apninka mintis viską kardinaliai keisti. Filmo metu vyksta Elioto ieškojimai, ko jis nori iš gyvenimo ir ką jis gali iš jo pasiimti. Nors iš to Elioto veikėjas gali pasirodyti egocentriškas, jis negali būti pavadintas visišku savanaudžiu. Tai žmogus, esantis ieškojimų kelyje ir norintis įprasminti meilės jausmą. Nors jo profesija yra ganėtinai pilka ir monotoniška, buhalteris, jo viduje siaučia jausmų uraganai. Tačiau visi jie lydimi apsvarstymų, apskaičiavimų ir norų apmąstyti visas esančias galimybes. Vis tik šis veikėjas nėra drąsus ar herojiškas, jis nuolat lydimas neužtikrintumo jausmo. Žengęs vieną žingsnį į priekį, jis iškart pradeda save graužti ir galvoti apie lėtą atsitraukimą. Ir, galima teigti, jog ši jo savybė išgelbėja Eliotą. Jis sugeba nuraminti savo audrų vandenyną, įprasminti savo aistrą, tačiau tai nesužlugdo jo gyvenimo ir leidžia suprasti tikrąsias vertybes, kurios jam yra svarbiausios.

Šiokį tokį pasimetimą jaučia ir Elioto aistros subjektas, viena iš seserų Ly. Emociškiausia šeimos narė taip pat nesijaučia turinti tvirtą gyvenimišką pamatą po kojomis. Ji atrodo gana legvabūdiška veikėja, žmogus, lengvai veikiamas kitų individų ir išorinių jėgų. Ji yra vienintelis kitas žmogus, su kuriuo bendrauja ir kuriuo pasitiki jos vyras Frederikas. Aiškiai matyti, kad moteris yra lengvai veikiama jos sutuoktinio, jis lavina jos skonį ir formuoja ją kaip asmenybę. Tačiau tai nėra lygiavertis bendravimas tarp dviejų žmonių. Frederikas į ją žvelgia labiau kaip į vaiką ar mokinę, kurią reikia vesti už rankos ir supažindinti su pasauliu. Tai yra šiek tiek ironiška, nes nor Ly yra lengvai formuojama Frederiko, ji yra vienintelė jungtis, esanti tarp menininko ir tikrojo pasaulio. Tad ji jaučiasi, lyg jos vyras jai atveria tiesas, tačiau ji iš tikro pažįsta realų pasaulį, į kurį Frederikas nosies kišti nėra linkęs. Tačiau vyras nėra visiškai užvaldęs Ly gyvenimo, nes matome, kad ji ganėtinai lengvai pasiduoda į bet kokį gestą ar kvietimą, skirtą jai. Tad Ly irgi yra ieškojimuose, daugiausiai, tai laimės paieškos. Moteris bando suprasti, ar ji nori ir toliau būti savo vyro sąlyčiu su realybe ir būti labiau vaiku ir mokiniu nei lygiaverte asmenybe savo sutuoktiniui.

Laimės paieškomis užsiima ir kita sesuo Holė. Nors Ly ir nėra iki galo patenkinta savo padėtimi, ji susikūrė savo gana stabilų gyvenimą. Jos sesuo Hana yra visiškas stabilumo etalonas (pasisekusi karjera, funkcionuojanti šeima). Tad Holės savęs paieškos yra vienos sunkiausių. Ji ne tik ieško prasmės, ji vis dar yra savo gyvenimo kūrime, statanti tą tvirtesnį pamatą. Ji neranda profesinio kelio, kuriame galėtų atsiskleisti, ji neranda žmogaus, su kuriuo galėtų kurti šeimą. Toks visapusiškas netvirtumas menkina jos pasitikėjimą savimi. Dėl to ir jos emocinis pasaulis yra ganėtinai greitai įaudrinamas, Holė sunkiai priima patarimus ar kritiką. Ji pradeda nepasitikėti ne tik savimi, bet ir kitais. Ji pradeda galvoti, jog visi ją laiko nevykėle, o iš to išplaukia jos pačios mąstymas: „gal aš iš tikro niekam tikusi?“. Ir nors jai nepavyksta atrasti savojo kelio, ji atrodo morališkai stipresnė už Ly. Holė klumpa ir vėl stojasi ant kojų. Ir nors aplinkiniams atrodo, kad jos bandymai naujose srityse yra pasmerkti nesėkmei, visatos dėsniai ir kino kūrėjai mėgsta kovotojus, tad komiškosios Holės laimingą pabaigą nujausti nėra sunku.

Vykstant filmo siužetui šalia plėtojasi ir buvusio Hanos vyro Mikio, kurį įkūnija juostos režisierius W. Allenas, gyvenimiška krizė. Jei nesate W. Alleno gerbėjas, tai Mikio istorijos linija jums gali atrodyti kaip per daug šalutinė ir visiškai nereikalinga. Šios istorijos gijos galiausiai įsimezga į viso kūrinio audinį tik paskutinėje juostos dalyje. Tačiau net ir be atomazgos, kurios sulaukia šis veikėjas, jo istorija puikiai įsikomponuoja šiame filme, net jei taip neatrodo iš pirmo žvilgsnio. W. Allenas čia eilinį sykį vaidina neurotišką, savimi nepasitikintį irzlų niujorkietį, kuris dirba televizijos scenaristu. Tačiau net ir šis standartinis veikėjas, kuris keliauja per daugumą režisieriaus filmų visiškai nepakitęs, „Hanoje ir seseryse“ atrodo kitaip. Jo neurotiškumas yra hiperbolizuojamas ir tam yra aiški priežastis – mirties baimė. Mikis ieško atsakymų gyvenime ir linksta į atramą, kurios ieško dauguma tokios baimės ištiktų žmonių – religiją. Jo tikėjimo, o veikiau bendruomenės, kuri jam suteiktų džiaugsmą ir atsakymus, paieškos buvo vienas juokingiausių juostos elementų. Šis veikėjas yra dar vienas žmogus, kuriam yra pritaikomas paminėtas vardiklis – noras suprasti save, noras surasti atsakymą, kodėl verta gyventi. Vėlgi, kitose siužetinėse linijose režisierius tai perteikia kiek dramatiškiau ir su daugiau intrigų. Sau pačiam jis leido šiek pakvailioti.

Ir pagaliau prieiname prie Hanos. Veikėjos, kurios vardas yra filmo pavadinime. Ją pavadinti pagrindine filmo veikėja yra sunku. Mes kartais išgirstame vidinius veikėjų monologus, kuriuose atsiskleidžia jų mąstymas ir tikrosios mintys, kurias pastebėti iš jų elgesio su kitais žmonėmis yra sunku. Pakvietimo į Hanos vidinio monologo perklausą žiūrovas nesulaukia. Ją dažniausiai matome bendraujant su kitais veikėjais ir sprendžiant jų problemas. Tad kodėl ji tokia svarbi? Hana yra stabiliausia ir tvirčiausia asmenybė iš visų matomų filme. Jos sugebėjimą turėti tvirtą pagrindą po kojomis pamini ir kiti juostos personažai. Jos buvimas tvirta uola leidžia kitiems įvairių negandų mėtomiems personažams į ją atsiremti. Ji visada sutinka padėti, nors kartais jos pagalba yra neįvertinama ar priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Ji, atrodytų, turėtų būti laiminga, tačiau vidinės krizės ištiktas vyras pradeda ja abejoti ir žvilgčioti į Hanos seserį. Jos bandymas visiems padėti ir tų pastangų nevertinimas galimai šiek tiek lėmė, jog Hanos vardas atsirado pavadinime. Taip pat, nors ji dažnai nesirodo ekrane, beveik visose siužetinėse linijose mes juntame jos buvimą. Hana tarsi planeta, kuri lėtai juda aplink savo ašį ir yra centras, o kitų veikėjų istorijos yra greitai lekiantys palydovai – jos rutuliojasi greičiau, bet norom nenorom yra pririštos prie savojo centro. Hana taip pat atspindi tą sėkmingąjį šeimos narį, kuriam puikiai pavyksta statyti savo gyvenimą. Ly yra per silpna eiti viena keliu, tad jai reikalingas palydovas. Holė vis dar ieško savo paskirties, o jos mėtymąsi lemia nepasitikėjimas savimi. Tuo tarpu Hanos tikslai yra įgyvendinti. Karjera ir šeima puikiai dera tobulame moters gyvenime. Nors tobulų nėra, ką mums ir parodo W. Allenas šalia Hanos vykstančiomis dramomis, kurių dalis liečia ir jos gyvenimo pamatus. Tačiau Hana tų likimo audrų yra beveik nepajudinama ir toliau turi tvirtą pamatą po kojomis. Gal net ir kiek per lengvai ir idiliškai atrodo jos kelias. Tačiau, galbūt, Hana ir yra to idiliško stabilumo simbolis, kurio daugelis ieškome gyvenime. Tikriausiai ne veltui W. Allenas davė šiai veikėjai tokį vardą, kuris reiškia „dievo išklausyta, palaiminta“.

Kinematografinis romanas ir darnus ansamblis

W. Allenas istoriją pasakoja dvejų metų laikotarpyje. Tai yra sveikintinas žingsnis, nes procesai, vykstantys veikėjų gyvenimuose ir keičiantys jų likimus, negali nutikti visi iš karto. Tad ištęsdamas istoriją per du metus, W. Allenas gauna galimybę logiškai ir nuosekliai papasakoti istoriją.

Visa filmo istorija yra kompleksiška, tarsi dėlionė, sudėta iš daugybės detalių. Šiame kūrinyje W. Allenas iš karto nagrinėja ne kelis, o visą krūvą veikėjų, tad režisierius apsiėmė atlikti didelę užduotį. Galima tvirtinti, kad jis su ja susitvarkė, nes visi veikėjai yra gerai išnagrinėjami, nė vienas nėra nuskriaustas. Tam pasitarnavo ir suteikta galimybė pasiklausyti veikėjų minčių. Taip žiūrovai yra plačiau supažindinami su psichologiniu personažo paveikslu, tad juostoje matomus žmones mes pažįstame ne tik iš jų veiksmų ar santykių su kitais veikėjais, bet ir iš jų mąstymo.

Filmas, tarsi knyga, yra suskirstomas į skyrius. Tačiau tų skyrių pavadinimai neapibendrina, ką matysime ekrane, o tik duoda užuominą, paskatina žiūrovo smalsumą. W. Allenas neįspraudžia savęs į tikslius rėmus, dėl to tuose, jeigu galima taip pavadinti, skyriuose nėra koncentruojamasi į vieną siužetinę liniją, jos maišosi tarpusavyje.

Filmo laiko linija taip pat nėra vienalytė, W. Allenas leidžia sau šokinėti laike, taip atskleisdamas dar daugiau detalių apie veikėjus ir jų linijas. Nors kartais kine kūrėjo atsigręžimai į praeitį ir tų epizodai pasakojimai atrodo padriki ir nemotyvuoti, žiūrint „Haną ir seseris“, tokio pojūčio nėra. Tie trumpi nušokimai laiku atgal neįnešė ir sumaišties ar pasimetimo, tad filmo nuoseklumas dėl to nenukentėjo.

Režisieriui nelengva užduotis buvo ne tik sutramdyti ir įdomiai papasakoti daugybę savo sugalvotų istorijų, bet ir sukoordinuoti didelį aktorių ansamblį, kuriame nemažai garsių kino talentų. Šiek tiek komiškai atrodęs Michaelas Caine‘as buvo viena ryškiausių juostos žvaigždžių. Jam pavyko perteikti gyvenime pasimetusio Elioto portretą.

Seserų įkūnytojoms taip pat teko nelengva užduotis įkūnyti kardinaliai besiskiriančias asmenybes. Joms ne tik simboliškai reikėjo atspindėti, kad jos skiriasi viena nuo kitos, bet ir pavaizduoti sudėtingą vidinį veikėjų pasaulį. Ilgametė W. Alleno gyvenimo ir ekrano partnerė Mia Farrow suvaidino stabilumo įsikūnijimą Haną. Nors daug laiko ši aktorė ir nesulaukė, jos pasirodymo kokybė nuo to nenukentėjo, o jos veikėją blankia pavadinti būtų nuodėminga. Jausmingąją Ly vaidinusi Barbara Hershey galbūt nebuvo tokia ryški kaip kiti jos kolegos, tačiau jai pavyko pademonstruoti savo herojės savitumą. Geriausiai iš seserų atrodė Holės vaidmens atlikėja Dianne Wiest. Aktorei pavyko parodyti ir savo veikėjos komiškumą, ir ganėtinai dramatišką jos pusę.

W. Allenas eilinį kartą įkūnijo tą patį standartinį savo filmų veikėją, tik šį kartą jo vardas buvo Mikis. Tačiau net ir šis veikėjas, nors ilgą laiką buvo kažkur šalia pagrindinio siužeto, įsikomponavo į filmo toną. Trumpus, tačiau kokybiškus pasirodymus mums suteikia ir Maxas von Sydow, Carrie Fisher, Maureen O’Sullivan bei Lloydas Nolanas.

Juostoje jaučiama W. Alleno stilistika. Ir kalbame ne tik apie siužetą ar veikėjus, bet ir apie filmo apipavidalinimą. Filmo vaizdai alsuoja miestietiška Niujorko dvasia, kurią taip myli šis kūrėjas. Muzikinis takelis yra pripildytas džiazo melodijų, kurių gerbėjas yra W. Allenas, nevengiantis šį muzikos žanrą naudoti daugelyje savo, bent jau praėjusio amžiaus, kūrinių.

… ir pabaigai

„Hana ir seserys“ yra vienas geriausių W. Alleno karjeros darbų. Pasišovęs papasakoti daugybę siužetinių linijų, šis kino kūrėjas sugebėjo meistriškai jas sudėti į vieną paveikslą. Jame jam pavyko ne tik suvaldyti keletą istorjų, bet ir kokybiškai atskleisti daugelio veikėjų psichologinius portretus. Išlaikęs tobulą pusiausvyrą tarp komedijos ir dramos, W. Allenas mums parodo kompleksišką istoriją apie žmones, kurie nori suprasti gyvenimą ir būti laimingi.

8.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles