2013 metais susigalvojau naujametinę tradiciją – prieš šventimą su draugais nueiti į „Pasakos“ kino teatrą ir pažiūrėti filmą. Na, žinot, kaip kiti eina į visokius koncertus, spektaklius ar šimtamilijoninį kartą žiūri „Traviatą“ operhause. Tai filmas „Pasakoj“ yra mano gruodžio 31 d. traviata. Ši trumpa tradicija netikėtai nutrūko praėjusiais metais, bet šiemet vėl grįžtu į vėžes. Kodėl aš jus supažindinu su visa šita istorija? Nes 2013 m. gruodžio 31 dieną „Pasakos“ kino teatre žiūrėjau Woody‘io Alleno „Džesminą“ (angl. „Blue Jasmine“). 2017 m. gruodžio 31 d. sėdu rašyti paskutinės šių metų savo recenzijos. Ir ji apie W. Alleno „Džesminą“. Kažkoks šventinis sutapimas.

Trumpai apie siužetą

Ši juosta pasakoja apie Džesminą (akt. Cate Blanchett) – buvusią turtuolio žmoną, kuri dabar vos suduria galą su galu. Netekusi turtų, ji iš Niujorko persikrausto į San Franciską ir apsigyvena pas savo paprastai gyvenančią ir maisto prekių parduotuvėje dirbančią seserį Džindžer (akt. Sally Hawkins). Vyną su raminamaisiais vaistais maišanti ir kažkada prabangaus gyvenimo malonumuose besimaudžisui Džesmina stengsis rasti naują gyvenimo tikslą bei pasikloti stipresnį pamatą po kojomis.

Komiška tragedija

W. Alleno filmai beveik visada yra apie žmonių santykius ir juose slypinčius sunkumus bei krizes. Jei tokie dalykai yra bandomi nagrinėti, tai reikia daryti rimtai. Dabar jau į devintą dešimtį įkopusiam kino kūrėjui pavykdavo rimtas (ar bent jau jiems taip atrodančias) savo veikėjų problemas maišyti su subtiliu humoru. Taip jam pavykdavo suderinti veikėjų analizę kartu su malonumo ir įdomaus reginio pateikimu žiūrovams. Nors tikrai ne visi W. Alleno filmai baigiasi saldžia laiminga pabaiga, tačiau net išsiskyrimuose ar liūdnuose finaluose buvo juntamas žiupsnelis optimizmo, kažkoks lengvas pakylėjimas. Tuo tarpu „Džesmina“ yra be galo tragiška istorija, kurioje optimizmo yra labai mažai. Ir vis tik, W. Allenui pavyko šiame savo kūrinyje įkomponuoti savo subtilaus humoro.

Džesmina yra liūdna, galima teigti, ir šiek tiek tragiška, bet ir labai kompleksiška veikėja. Mano manymu, stipriausia W. Alleno moteris veikėja. Praeityje ji maudėsi piniguose, papuošaluose, kailiuose, rengdavo labdaringas vakarienes ir plaukiodavo jachtomis Karibuose. Dabar gyvenimas ją nubloškė į jos sesers aplinką, kuri yra paprastų darbo klasės amerikiečių. Buvusi turtuolio žmona Džesmina dabar turi pati savimi rūpintis. O ji to niekada nedarė. Kiek jūs jausite empatijos Džesminai dėl jos kardinalių gyvenimo pokyčių, jūsų reikalas, tačiau mes matome žmogišką dramą, kurioje padebesiuose skrajojusi Džesmina yra skaudžiai nutrenkiama žemyn.

Tuo pat metu moteriai ima pakrikti nervai, ji ima elgtis vis keisčiau ir keisčiau, gerti nervus raminančius vaistus, maišyti juos su vynu ar kokteiliais… Nors filme yra pakilimų, praktiškai visą istoriją mes matome Džesminos gyvenimo tragediją. Į kardinaliai skirtingą aplinką įmesta ir jos nepažįstanti moteris bando išlikti. Tad pats siužetas yra ganėtinai liūdnas. Tačiau kodėl filmą reikėtų laikyti ne tragišku, o tragikomišku?

Pirmiausia, būtent dėl Džesminos įmetimo į jai visiškai nepažįstamą aplinką. Taip suveikia netikėtumo faktorius ir jai, ir žiūrovams. Prabangiai ilgą laiką gyvenusi ir su turtuoliais bendravusi Džesmina patenka į paprastų amerikiečių gyvenimą. Dirba paprastą mažai apmokamą darbą, bendrauja ne su filantropais, o su mechanikais. Jai tai yra visiškas kultūrinis šokas. W. Allenas demonstratyviai rodo ankstesnio Džesminos gyvenimo epizodus ir žiūrovas gali akivaizdžiai palyginti kaip pagrindinė veikėja gyveno, ir kokia yra dabartinė jos padėtis. Talentingi režisieriai ir scenaristai sugeba į visiškai kitokią aplinką patekusio veikėjo istoriją paversti komiška. Nors dabar yra jau šiek tiek per daug produktyvus, W. Allenas yra talentingas kūrėjas, tad jam Džesminos įmetimą į jai nepažįstamą aplinką pavyko paversti subtilia komedija.

Antra priežastis, kodėl filmas yra juokingas, yra pati Džesminos asmenybė. Nors ji susiduria su daugybe problemų, nervinių sutrikimų, ji yra komiška veikėja. Jos protūkiai, susierzinimai ir savotiškas gydymas yra pateikiami ypatingai teatrališkai, kartais, net hiperbolizuojant jos savybes. Toks perspautas ryškumas iškart pasimato ir sukuria komiškumo efektą. Tame ir slypi Džesminos kompleksiškumas ir W. Alleno talento įrodymas šiame filme – mes galime pasijuokti iš daugelio Džesminos epizodų, tačiau susimąsčius,  mes matome visišką gyvenimo griūtį.

Svajonių ir melo statyba

Filme aiškiai varžosi ir svajonių bei melo idėjos. Visi veikėjai turi siekių, tikslų ar svajonių, ko jie nori iš gyvenimo. Visi kūrinio veikėjai bando optimistiškai žvelgti į ateitį, tačiau daugelis jų savo ateitį stato ant melo ir iliuzijų.

Džesmina nuolatos bando apgauti ir save, ir kartas kitus, taip bandydama užmiršti arba sau paneigti visus sunkumus. Jos gyvenimo idilė buvo statoma ant melo, o ne tikros laimės pamatų. Dėl to, gyvenimo griūtis dar labiau sukrečia veikėją.

 Į melo ir iliuzijų sumaištį patenka ir naivi bei nuoširdi jos sesuo Džindžer, kurios romantiniame gyvenime maišosi melagystė ir nepilnavertiškumo kompleksas. Pabaigoje abi seserys vis tiek bando apgauti save dėl šviesios ateities. Džindžer atveju, tai susitaikymas su dabartine padėtimi ir bandymas ją nutapyti šviesiomis spalvomis, nors labai giliai viduje žinant, jog viskas ganėtinai pilka.

Džesminos atveju, tai ne susitaikymas, o visiška psichozė, kuri išplaukia iš viso jos gyenimo, kuris neretai buvo statomas ant melo.  Nors filmo tikslas ir yra parodyti Džesminos krizę ir jos tragišką likimą, jis kyla iš jos noro nuolat save apgauti. Vienas filmo epizodas parodo jos stiprybę, jame ji savęs neapgaudinėja ir elgiasi ryžtingai. Tačiau nuo to Džesmina netampa stipria asmenybe. Jos vienintelis momentas, kuriame ji buvo nuoširdi prieš save, buvo vedamas keršto, o ir vėliau ji vėl grįžo į savo iliuzijų ir melo karalystę.

Veidai ir vardai

Cate Blanchett šiame filme yra nuostabi. Geriausias jos karjeros vaidmuo, vienas geriausių veikėjų įkūnijimų šiame dešimtmetyje. Jei ji būtų negavusi „Oskaro“ už Džesmino vaidmenį, būtume galėję uždaryti tuos apdovanojimus ir jų nebeteikti, nes jie visiškai būtų praradę savo patikimumą ar vertę. Ji visiškai iki galo atskleidė visą Džesminos kompleksiškumą ir visas skirtingas šios veikėjos spalvos. Amą atimantis pasirodymas.

Visišką kontrastą Džesminai sudarė jos sesuo Džindžer. Šiame vaidmenyje mes pamatome irgi puikų pasirodymą, kurį atliko Sally Hawkins. Priekaištų sunku rasti bedant pirštu į bet kurį aktorių. Alecas Baldwinas, Peteris Sarsgaardas, Louisas C.K., Andrew Dice‘as Clay‘us, Bobby‘is Cannavale‘as, Michaelas Stuhlbargas – visų siužetui svarbių veikėjų įkūnytojai atliko puikų darbą, nebuvo blankūs ir padovanojo mums visą puokštę įvairiapusių personažų.

… ir pabaigai

„Džesmina“ – stogus nunešantis Cate Blanchett pasirodymas, kuriame mes matome visišką jos aktorinį triumfą. Ir nors visos šviesos yra nukreiotos į ją, verta pažymėti, kad šis filmas yra ir kokybiškas W. Alleno darbas, kuriame visiškai tragišką istoriją jis sugebėjo įvilkti į subtilaus humoro rūbą.