Blogos mamos ir jų Kalėdos

Bad Moms Christmas

„Blogos mamos ir jų Kalėdos“ yra greitai paruoštas netikėtai pelningo filmo tęsinys, todėl iš jo tikėtis naujovių ar komedijos revoliucijos būtų naivu. Filmas tiesiog paima pirmąją, praėjusią vasarą pasirodžiusią „Blogų mamų“ dalį, į filmą prideda dvigubai daugiau mamų ir visa tai įdeda į šventės kontekstą, kad istorija turėtų bent minimalią struktūrą. Siužeto yra mažai – mamas aplanko Kalėdas sugadinančios jų mamos, – o filmas dėl to yra kaip kartais juokingą idėją turinčių ir dažniausiai nejuokingai įgyvendinamų scenų mišinys.

Galima pagirti tai, kad geriausia pirmosios dalies savybė yra išlaikoma ir tęsinyje: pagrindinės aktorės sugeba išgelbėti ne vieną sceną. Prie svarbiausiojo blogų mamų trejeto, kurį įkūnija Mila Kunis, Kristen Bell ir Kathryn Hahn, čia prisijungia aktorės Christine Baranski, Cheryl Hines ir Susan Sarandon. Pastarosios dvi vaidina labiau įsisenėjusias savo dukrų versijas: S. Sarandon vaidina kiek mažiau pamišusią dukrą tik iš reikalo aplankančią alkoholikę, o C. Hines veikėja yra įsimylėjusi savo greit viską įsimylinčią dukrą taip, kad net pastarajai pasidaro nepatogu. Kitokia dinamika yra tarp M. Kunis ir C. Baranski, kadangi pastaroji yra griežta ir Kalėdas kaip kariuomenėje organizuojanti komiškai turtinga mama, nepripažįstanti jokio džiaugsmo ir neleidžianti atsipalaiduoti savo dukrai. Apie jiedvi ir yra pastatyta didžioji filmo dalis.

Nepaisant pagrindinių aktorių nuostabumo, su jomis yra susijusi ir didžiausia filmo problema (bent jau lyginant su pirmąja dalimi). Kaip jau įprasta holivudinių tęsinių kūrime, siekiant bent minimalaus inovatyvumo antrojoje dalyje veikėjai yra atskiriami ir išmėtomi, tokiu būdu bandant analizuoti pačius veikėjus atskirai (šitą formulę ištobulino 1980 m. pasirodęs „Žvaigždžių karų“ tęsinys, bet tuo palyginimai tarp šių filmų ir baigiasi). Bėda ta, kad kaip veikėjos atskirai jos yra šabloniškos ir ne tokios, apie kurias būtų galima pasakoti ilgai ir įdomiai. „Pagirias Las Vegase“ parašę Scottas Moore‘as ir Jonas Lucasas kažką išmano apie vienpusiškus ir per vieną būdvardį apibrėžiamus veikėjus (griežta, miela, išprotėjusi), ir čia tas pačias idėjas kartoja vėl ir vėl. Veikėjos giliau ir neįdomiau lenda į tas pačias savo savybes su panašiomis į jas mamomis, stebuklingai išmoksta kalėdinio gerumo ir ramumo (čia bus vienas didesnių jūsų matytų logikos šuolių kine) ir toje pačioje scenoje yra gal tris kartus, o vienoje iš jų savo blogumą parodo prisigerdamos ir apvogdamos kelias parduotuves, ir paskui jau atrasdamos kalėdinę dvasią.

(Vogimo scena, kaip ir daugybė kitų, yra muzikinis montažas su remiksuota kalėdine muzika. Jeigu jau reikėtų išrinkti blogiausią šito filmo detalę, tai tikrai būtų tingūs, nereikalingi montažai, kuriuose kiekvienas kadras yra sulėtintas ir filmas iš paskutiniųjų siekia prailginti savo trukmę, nors tokios komedijos turėtų būti kuo trumpesnės.)

Turbūt vienintelis patikimas humoro šaltinis filme yra nebent su sausu vulgarumu susijusios scenos, ir čia yra tik K. Hahn nuopelnas. Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia jos veikėja yra tikroji filmo žvaigždė, besielgianti žiauriai ir agresyviai, gaunanti viską ką nori, vulgariausiu ir žaviausiu įmanomu būdu susirandanti savo gyvenimo meilę ir geriausiai iš viso trejeto parodanti savo panašumus su savo mama, kurią vaidina S. Sarandon. Su K. Hahn filmas elgiasi būtent taip, kaip ir turėtų elgtis toks teoriškai vien suaugusiems skirtas filmas: neapsiribojantis vien keiksmažodžiais, kurie stebuklingai padaro mamas blogomis, bet ir parodantis konkrečius žiaurius poelgius, vienintelius, kurie išties stipriai prajuokino auditoriją. Net jos veikėjos sūnus yra motinystės blogumo įrodymas ir faktas, kad filmas į žiaurumų teritoriją eiti gali, bet dažnai nesiryžta.

Taip kad didžiausia šito tęsinio bėda turbūt yra tai, kad jame kūrėjai netinkamose vietose bandė padaryti kažką naujesnio, nors priežastis skubotai sukurti pelningo filmo antrą dalį gali būti tik viena: pakartoti tą pačią formulę, tik su didesniu biudžetu. Dabar geriausia filmo dalis – trijų moterų draugystė – buvo pamiršta ir nuspręsta gilintis į vienpusiškas ir nesikeičiančias veikėjas. Aktorės filmą gelbėja vėl ir vėl, tik yra riba, iki kurios galima išgelbėti tokį tuščiais montažais aptekusį ir nuoseklios istorijos neturintį, o galiausiai atgailauti veikėjus priverčiantį pasakojimą. Vulgarių ir nepatogių scenų čia ir vėl yra, tik nesitikėkite originalumo ar kalėdinės dvasios.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles