„12 įtūžusių vyrų“ – geriausiai kritikų įvertintas režisieriaus Sidney Lumeto darbas. Keista, kad tik pasirodęs filmas nesulaukė labai didelio pasisekimo. Nors ir buvo nominuotas net trims Oskarams, nelaimėjo nei vieno. Atrodo, kad pripažinimas buvo pasiektas tiktai po keleto metų. Tai stebina, nes scenarijus parašytas tikrai labai kruopščiai, o gerai įsigilinus galima pamatyti labai daug subtilių psichologinių triukų. Aktorių kolektyvas taip pat vertas susižavėjimo: Martin Balsam („Breakfast at Tiffany‘s, „Psycho“), Lee J. Cobb („On the Waterfront“), Edward Binns („North by Northwest“) ir, žinoma, pats Henry Fonda („Once Upon a Time in the West“). Gaila, kad nei vieno iš puikiai pasirodžiusių dvylikos vyrų dabar nebėra tarp gyvųjų. Tuomet turbūt niekas nesitikėjo, kad filmas po tiek laiko taps tokiu vertingu, o problematika išliks tokia pat aktuali dar kelis dešimtmečius po jo pasirodymo.

Filmo siužetinė linija

Aštuoniolikmetis jaunuolis teisiamas dėl savo tėvo nužudymo. Vaikinui gręsia mirties bausmė už pirmo laipsnio žmogžudystę. Pagal JAV teisines normas, galutinį teismo nuosprendį priima prisiekusiųjų komisija. Visas filmo veiksmas vyksta teismo rūmuose, pasitarimų kambaryje, kuriame ši komisija bando atrasti teisingiausią sprendimą. Visi įkalčiai liudija, kad vaikinas yra kaltas – rastas nusikaltimo įrankis, yra liudytojų girdėjusių riksmus ir mačiusių patį įvykį bei po jo bėgantį nusikaltėlį – todėl komisija beveik vienbalsiai nusprendžia, kad vaikinas yra tikrai kaltas. Taip mano visi, išskyrus vieną. Prasideda diskusija, kuri nulems jauno vaikino ateitį.

Vaidyba ir techninė filmo pusė

Retai galima pasakyti, kad filmas turi ne vieną ar du, bet net dvyliką pagrindinių veikėjų. Visi prisiekusiųjų komisijos nariai atliko vienodai svarbius vaidmenis, todėl pasistengta atskleisti visų dvylikos vyrų asmenybes. Čia pamatome platų savybių spektrą – nuo arogantiško, pasitikinčio savimi visažinio iki visiškai komformistiško ir nepasitikinčio savimi drovuolio. Filmo eigoje nesvarbūs nei veikėjų vardai, nei jų profesijos – viskas sukoncentruota tik ties esama situacija. Beieškant sprendimo pradedamos pasakoti gyvenimo istorijos, kurios smarkiai veikia ir dabartinius vyrų sprendimus. Išryškėja ir stereotipų bei išankstinių nuostatų poveikis – kai kurie komisijos nariai net nesivargina gilintis į faktus ir remiasi tik euristikomis.

Henris Fonda atliko aštuntojo prisiekusiojo vaidmenį, kuris ir iškelia mintį, kad galbūt įtariamasis nėra kaltas. Įdomu, kad iš esmės šis veikėjas kalba gana mažai, pateikia tik objektyvius faktus, kuriuos jis pats pastebėjo bylos nagrinėjimo metu ir to pakanka, kad diskusija tiesiog užvirtų. Analitiškas mąstymas padeda jam surasti spragų visuose veikėjų argumentuose. Pamatysite, kad filmo eigoje ypač atsiskleidžia prieštara tarp dviejų veikėjų – jau minėtojo aštuntojo ir trečiojo (Lee J. Cobb) prisiekusiųjų. Simboliškai ne tik marškiniai, bet ir visas pirmojo veikėjo kostiumas yra baltas. Ir, priešingai, trečiojo nario, kuris iki pat filmo galo lieka kategoriškai įsitikinęs įtariamojo kaltumu, kostiumas visiškai juodas.

Filme labai gerai atskleista grupės dinamika, sprendimo priėmimo procesas. Iš jo netgi galima pasimokyti įtikinėjimo meno. Tokioje keblioje situacijoje užtenka sukelti bent mažą abejonę ir ji savaime pradės plisti, žmonės pradės abejoti savo įsitikinimais. Tolesniame sprendimo priėmimo procese ryškiai matomas psichologinis spaudimas mažumai, kuriam atsispirti reikalinga tikrai stipri valia. Ypač svarbi vieta buvo, kurioje aštuntasis prisiekusysis paprašė kitų komisijos narių parašyti savo nuomonę raštu. Tai atkartoja vieną iš klasikinių psichologinių komformizmo eksperimentų, kuriuo buvo įrodyta, kad vieninga aplinkinių žmonių nuomonė gali stipriai paveikti galutinį sprendimą ir net priversti suabejoti savo nuomonės teisingumu. Taip pat rasta, kad tokio poveikio galima išvengti, kuomet nereikia savo sprendimo išreikšti viešai. Šia idėja ir buvo pasinaudota filme, paprašant proceso dalyvių savo sprendimą pateikti raštu.

Sukurta slegianti, tvanki kambario atmosfera, atrodo, tik sustiprina sunkumo pojūtį. Matome, kad veikėjams darosi sunku išbūti aplinkoje, kuri šitaip vargina, todėl atsiranda susierzinimas, noras greičiau pabaigti šią bylą. Dėl šios priežasties dalis nuomonių yra pakeičiamos vien tik tam, kad pagaliau būtų galima grįžti į savo kasdienybę. Apibendrinus visą pastebėtą informaciją, darosi baisu – juk ir realybėje svarbūs sprendimai yra priimami įvairiomis sąlygomis, o tai leidžia suabejoti sprendimų tikslumu. Tik optimalioje aplinkoje esantis ir turintis tam pakankamai laiko žmogus gali objektyviai įvertinti visus faktus ir priimti tikrai apsvarstytą sprendimą. Deja, tokios sąlygos suteikiamos retai.

Garso takelio šiame filme išvis nebuvo (išskyrus paskutinę filmo sceną), todėl jo net neįtraukiu į vertinimą. Iš tiesų jo net netrūko – diskusija buvo taip išvystyta, kad tiesiog prikaustė dėmesį. Tik analizuojant atskiras filmo dalis pasigedau muzikos.

Bendras filmo vaizdas

„12 įtūžusių vyrų“ – tai sudėtinga drama, kurioje susiduriame ne tik su teisminio sprendimo priėmimo procesu, bet ir galime įžvelgti psichologines šio vyksmo ypatybes: grupės dinamiką, skirtingų asmenybės bruožų poveikį sprendimo priėmimui, nuostatų keitimo mechanizmus ir t.t. Filmas reikalauja analitiško požiūrio į visą siužetinę liniją – tik tokiu būdu paprasčiausias prisiekusiųjų komisijos pasitarimas tampa įtempta psichologine drama. Peržiūra taip pat turėtų padėti įsisąmoninti faktą, kad net vienas žmogus, neturėdamas jokių pasekėjų, gali padaryti labai daug, jei tik tikrai tvirtai laikosi savo pozicijos.