Jei 1977 m. sukūrus pirmąją „Žvaigždžių karų“ dalį iš pradžių nebuvo galvojama apie tęsinį, tai vadinamosios priešistorės trilogijos antros dalies kūrimo darbai prasidėjo praktiškai iš karto vos tik pristačius I-ąjį epizodą. Pradėtas filmuoti 2000 m., II-asis epizodas kino teatruose startavo 2002 m. Į režisieriaus kėdę vėl sėdo šios kosminės odisėjos sumanytojas George‘as Lucasas. Deja, nors ir sulaukė gana palankios kritikos, lyginant su I-uoju epizodu, „Klonų karai“ tapo pirmuoju „Žvaigdžių karų“ serijos filmu, kuris pagal gautas pajamas išleidimo metais neužėmė pirmos vietos – „Klonų karus“ pralenkė „Žmogus voras“ („Spider-Man“) ir antroji „Žiedų valdovo“ trilogijos dalis „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“ („The Lord of the Rings. The Two Towers“). Filmas buvo nominuotas Oskarui už geriausius vaizdo efektus.
Praėjus dešimčiai metų nuo įvykių, matytų I-ajame epizode, padėtis galaktikoje pasikeitė. Respublikoje stiprėja separatistų judėjimas, vadovaujamas paslaptingojo grafo Duku (akt. Christopher Lee). Vis daugiau ir daugiau planetų grasina palikti Respubliką. Senatorė Padmė Amidala (akt. Natalie Portman), buvusi Nabū karalienė, vyksta į Senatą balsuoti klonų armijos kūrimo klausimu, kadangi džedajų pajėgų taikai palaikyti jau nebeužtenka. Tačiau kelionės metu pasikėsinama į senatorės gyvybę. Buvęs Nabū senatorius, o dabar kancleris Palpatinas (akt. Ian MacDiarmid), susirūpinęs Amidalos saugumu reikalauja jai skirti džedajų apsaugą. Ši užduotis patikima džedajui Obiui Van Kenobiui (akt. Ewan McGregor) ir jo padavanui Anakinui Skaivokeriui (akt. Hayden Christensen), kuris iš mielo berniuko jau išaugęs į tvirtą, tačiau emocijas ne visada tvardantį jaunuolį. Koruskante į senatorę pasikėsinama dar kartą, bet džedajams, nusivijusiems užpuolikę, nepavyksta išgauti atsakymo, kas siekia Amidalos mirties. Džedajų taryba paveda Obiui Van Kenobiui išsiaiškinti šį reikalą, o Anakinas turi lydėti Padmę į Nabū. Anakinui tai ne tik proga įrodyti, kad yra pajėgus tvarkytis ir be Obio Van pagalbos, bet ir galimybė daugiau laiko dviese praleisti su Padme, kurios atžvilgiu vėl atbunda dešimt metų slėpti jausmai. Tuo metu Obis Van Kenobis skrenda į Kamino – vandenynų planetą, keistai dingusią iš archyvų ir žvaigždėlapių, ir ten atranda, kad Respublikai kuriama milžiniška klonų armija.
Iš vienos pusės pristatyti „Klonų karus“ žiūrovams buvo paprasčiau nei „Pavojaus šešėlį“ – į šį filmą nebuvo dėta tiek lūkesčių, todėl ir nusivylusiųjų skaičius buvo mažesnis Iš kitos pusės, tie, kam visiškai nepatiko „Pavojaus šešėlis“ daugmaž galėjo nujausti, kas laukia II-ajame epizode ir su tokia išankstine nuostata šį filmą ignoruoti. Tačiau nors bendrai imant „Klonų karai“ sulaukė netgi daugiau teigiamų atsiliepimų iš kritikų nei „Pavojaus šešėlis“ (galbūt iš dalies dėl to, kad filmo kūrėjai bent iš dalies atsižvelgė į I-ojo epizodo atžvilgiu išsakytas pastabas), kabintis yra prie ko.
Daugiausia kritikos strėlių tenka filmo scenarijui. Jei kituose „Žvaigždžių karų“ dalyse rodomi įvykiai vienai ar kitaip pina pagrindinę pasakojimo giją, tai žiūrint „Klonų karus“ susidaro įspūdis, kad daug kas buvo sugalvota vien tam, kad būtų kuo užpildyti laiką nuo filmo pradžios iki pabaigos. Sausi dialogai ir klišėmis paremti personažų charakteriai taip pat nedžiugina. Tas itin pasakytina apie vangiai plėtojamą Anakino ir Amidalos meilės istorijos siužetinę liniją. Priešokiais parodomi šios poros santykiai vystomi pagal klišinį – mums negalima, bet meilė nepaiso draudimų – šabloną.
Apskritai visas filmo įgyvendinimas kartais labiau primena kompiuterinį žaidimą, nei kino juostą – tiek vizualine prasme, tiek dėl koncepcijos – tarsi įveikus vieną „kambarį“ būtų patenkama į kitą. Be to šį kartą kaip niekad gausu žemės traukos dėsniui nepavaldžių keistų šuolių ir kitokių judesių – suprantama, tai fantastinis filmas, tačiau viską galima buvo padaryti įtikinamiau. O filmo pabaigoje net du kartus panaudotas „Deus ex machina“ metodas yra apskritai vienas silpniausių režisūrinių sprendimų.
Tiesa, „Žvaigždžių karų“ serijos gerbėjų maldos buvo išgirstos ir filmo kūrėjai, atsižvelgę į pirmos dalies atžvilgiu išsakytą kritiką, labai smarkiai sumažino Džar-Džaro Bingso laiką ekrane. Jei I-ajame epizode jis makalavosi pakankamai dažnai ir vedė į neviltį kai kuriuos žiūrovus, tai II-ajame epizode liko gal tik dvi scenos su šiuo gunganiečiu.
Taigi, nors G. Lucasas dažnai mėgsta paprastuoju būdu nudaigoti savo personažus, „Klonų karuose“ galima išvysti I-ajame epizode jau matytus Obį Van Kenobį, Anakiną Skaivokerį, Padmę Amidalą, Palpatiną, jau minėtą Džar-Džarą Bingsą, meistrą Meisą Vindu (akt. Samuel L. Jackson), ir, žinoma, meistrą Jodą, bei per visą epopėją lydinčius droidus R2D2 bei C3PO. Tiesa, atsiranda naujas antagonistas – grafas Duku, kurį vaidina seras Christopheris Lee, šiek tiek ekrano laiko gauna ir Džango Fetas. Tačiau jokio naujo įdomaus šalutinio personažo šis filmas nepasiūlo.
Kritikos vėl sulaukė jaunųjų aktorių vaidyba. Iš vienos pusės personažai iš tikrųjų yra labai šabloniški ir tiesiog nesuteikia progos parodyti aktorinių gebėjimų, iš kitos pusės – jaunieji aktoriai dar šiek tiek stokojo patirties. N. Portman vaidinama Padmė Amidala, dažniau likdavo drovi nei ryžtinga. Haydenui Christensenui, kuris Anakino Skaivokerio vaidmeniui buvo atrinktas iš daugybės kandidatų, tarp kurių buvo ir tokios pavardės kaip Ryanas Philippe‘as, Paulas Walkeris ir net Leonardo DiCaprio, nepavyko perteikti savo personažo dvilypumo ir stiprėjančios tamsiosios Jėgos pusės – jo Anakinas labiau primena didelį, amžinai niurzgantį vaiką, nei jaunuolį, kovojantį su vidinėmis prieštaromis. Tačiau priešingai šiems dviems, visai pozityviai nuteikia Obio van Kenobio pasirodymas ir Ewano McGregoro vaidyba. Obis Van Kenobis laisvesnis, bet tuo pačiu ir brandesnis, nei I-ajame epizode. Iš šalutinių personažų ir juos vaidinusių aktorių paminėtini nebent Samuelis L. Jacksonas, įkūnijęs meistrą Meisą Vindu ir seras Christopheris Lee, suvaidinęs pagrindinį antagonistą garfą Duku (na, šiam aktoriui blogiukų vaidmenys buvo tarsi vizitinė kortelė – tais pačiais metais jį buvo galima išvysti kaip Sarumaną „Žiedų valdovo“ II-oje dalyje „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“).
Techninė filmo pusė, lyginant su I-uoju epizodu atrodo geriau. Čia gausu veiksmo scenų, kurioms perteikti reikalingas dinamiškas montažas. Kvapą gniaužianti kompiuterinė grafika kuria įspūdingus tolimos galaktikos urbanistinius peizažus. Tiesa, kaip jau minėta, ne visi specialieji efektai atlikti be priekaištų – kai kur „nematomos rankos“ įsikišimas labiau nei akivaizdus. Kameros darbas neblogas, ypač veiksmo scenose, kur pateikiamos skirtingos matymo perspektyvos. Garso takelis džiugina taipogi labiau – jei I-ajame epizode jis buvo kažkoks „plaukiojantis“ ir neapibrėžtas, be ryškesnės temos, tai į „Klonų karus“ ne tik grįžta iš originaliosios trilogijos pažįstami muzikiniai motyvai, bet ir atsiranda savarankiška kompozicija.
„Žvaigždžių karai. Epizodas II – Klonų karai“ – tarpinė grandis priešistorės trilogijoje, dažnai labiau primenanti kompiuterinį žaidimą, nei kino filmą. Techniškai jau kiek tobulesnės už „Pavojaus šešėlį“ antrosios dalies paskirtis – sujungti I ir III epizodus. Iš esmės – gal net ne sujungti, o tiesiog užpildyti esamą spragą, todėl žiūrint šį filmą dažnai neapleidžia jausmas, kad viskas buvo daroma tik iš reikalo. Žinoma, „Žvaigždžių karų“ magija jaučiama ir čia ir ji įtraukia į savo kosminę begalybę, tad filmas „susižiūri“ visai neblogai, tačiau tai labiau įspūdingų vaizdų virtinė nei nuoseklus pasakojimas.
