Žvaigždžių karai I: pavojaus šešėlis

Originalioji „Žvaigždžių karų“ trilogija baigėsi 1983 m., išnarpliojusi personažų geneologiją ir nugalėjusi didžiausius priešus. Tačiau sulig paskutiniu kadru galutinis ir neatšaukiamas taškas šioje tarpgalaktinėje istorijoje nebuvo padėtas – kosminė odisėja liko atvira. Po šešiolikos metų – 1999 m. – pasirodė pirmoji priešistorės trilogijos dalis „Žvaigždžių karai. I epizodas – Pavojaus šešėlis“. Ši dalis, kaip ir pats pirmasis 1977 m. filmas „Nauja viltis“ (angl. „Star Wars. Episode I – New Hope“) nuo pradžios iki pabaigos buvo išskirtinai tik G. Lucaso kūrybos ir fantazijos vaisius. Atsižvelgiant į originaliosios trilogijos populiarumą ir su ja užaugusią gausią gerbėjų armiją, buvo tikimasi, kad „Žvaigždžių karų“ priešistorė sulauks ne mažesnio pasisekimo, nei pirmieji trys filmai. Deja…

„Pavojaus šešėlis“ tapo nuviltų lūkesčių taikiniu – iki tol turbūt iš jokio kito filmo nebuvo tikimasi tiek daug, kiek iš I-ojo „Žvaigždžių karų“ epizodo. Nebeliko pamėgtų pagrindinių personažų, šviesos kardai švytravo jau kitų džedajų (ir ne tik) rankose. Kritikai irgi nebuvo itin palankūs. Tačiau nepaisant daugybės trūkumų vis tik buvo pripažinta, kad I-asis epizodas, nors galbūt ne toks, kokio dauguma tikėjosi, yra pakankamai aukšto lygio pramoga. Apdovanojimų dalybose šis filmas savo pirmtakų nepasiekė – buvo nominuotas trims Oskarams (geriausias garso montažas, geriausi garso efektai, geriausi vaizdo efektai). Bet pagal uždirbtas pajamas „Pavojaus šešėlį“ galima laikyti finansiškai sėkmingu – pagal gautą pelną tuo metu jis nusileido tik „Titanikui“ (angl. „Titanic“, 1997 m.).

Džedajus Kvi Gonas Džinas (akt. Liam Neeson) kartu su savo padavanu Obiu Van Kenobiu (akt. Ewan McGregor) siunčiami vesti derybas su Prekybos federacija dėl blokados Nabū planetai atšaukimo. Tačiau džedajai sutinkami nesvetingai – patartas sitų lordo Darto Sidijaus prekybos federacijai vadovaujantis Njutas Ganrėjus pasiunčia visą armiją droidų jiems nužudyti. Džedajams pavyksta atremti ataką, tačiau akivaizdu, kad jokios derybos nėra įmanomos, tad jie išvyksta į Nabū. Šioje planetoje džedajai išgelbsti vietinį gyventoją gunganietį Džar-Džarą Bingsą. Atsidėkodamas jis nuveda džedajus į povandeninį Gungano miestą. Tačiau džedajų pastangos Gungano valdovą įtikinti prisijungti prie bendros kovos už Nabū lieka bevaisės, o Prekybos federacija įsiveržia į planetą ir pagrobia karalienę Amidalą (akt. Natalie Portman). Džedajams pavyksta ją išlaisvinti ir kartu jie skrenda į Galaktinės Respublikos sostinę Koruskantą prašyti Senato paramos. Tačiau po Prekybos federacijos atakos nebeveikia jų erdvėlaivio hipervariklis ir R2D2 negali jo sutaisyti, tad tenka neplanuotai leistis dykumų planetoje Tatuine. Čia išėję pasižvalgyti erdvėlaiviui reikalingų dalių džedajai susipažįsta su šauniu devynmečiu berniuku Anakinu Skaivokeriu (akt. Jake Lloyd), kuris savo sugebėjimais ne kartą nustebina Kvi Goną Džiną.

Iš esmės, vertinant kaip įmanoma objektyviau ir visiškai atsiribojant nuo originalios trilogijos (įsivaizduokit, kad tokios nei matėt, nei girdėjot – na arba nusprendėt visus epizodus žiūrėti paeiliui pradedant pirmuoju) „Pavojaus šešėlis“ yra gana aukšto lygio pramoginis filmas, kurį žiūrint laikas neprailgsta. Beeet… Deja, šio filmo nelaimei, viskas buvo šiek tiek kitaip. Problema šiuo atveju yra ta, kad „Pavojaus šešėlį“ jau buvo su kuo lyginti, o kadangi šiame filme tiesiog negalėjo būti daug ko iš originaliosios trilogijos – o būtent to, dėl ko iš proto dėl šios filmų serijos ir ėjo visas pasaulis – natūralu, kad daug kas patyrė nusivylimą. Kita vertus, šis filmas buvo tarkuojamas už daug ką – ir galima sutikti, kad kritika yra pagrįsta. Kritikuotas silpnas scenarijus, režisūra, vaidyba, kai kurie personažai (apie tai – šiek tiek vėliau). Maža to – dabar žiūrint šį filmą kompiuterinės grafikos efektai yra tokie akivaizdūs, kad net kyla klausimas, kaip už juos buvo galima skirti nominaciją. Nieko nebuvo geriau? Gal.

Filmo siužetas yra pakankamai painus, tačiau net nelabai ir stengiamasi paaiškinti visas tas politines tarpgalaktines peripetijas. Kita vertus, neapleidžia jausmas, kad juosta buvo iš pat pradžių orientuota į kiek jaunesnius žiūrovus, nei originalioji trilogija. Dėl to, kad vienas svarbesnių personažų – nedidelis berniukas? Hmmm… Tačiau juk ir IV-VI epizodas iš esmės yra kosminė pasaka, tinkama bet kokio amžiaus žiūrovams, tad kodėl buvo suabejota auditorijos sąmoningumu ir labiau pasinešta į masinį skonį, sunku atsakyti. Tai, ko labiausiai trūksta I-ajame epizode yra stiprus „Žvaigždžių karų“ mitologijos ir filosofijos pagrindas, padėtas IV-ame ir V-ame epizoduose. Galbūt šioje vietoje būtų galima ginčytis, kad tai, apie ką buvo tik kalbėta IV-ajame epizode, čia jau buvo rodoma, tačiau tos mistinės energijos, Jėgos, vis tik pritrūko. Be to, filmas sulaukė priekaištų dėl rasistinių užuominų. Kai kurių kritikų nuomone, tam tikros ateivių savybės yra paremtos stereotipais apie vieno ar kito Žemės regiono gyventojus – ir, deja, personažams perteiktos ne pačios geriausios iš jų.

Net ir neatsižvelgiant į tai, kad „Pavojaus šešėlis“ (kurio pavadinimo aiškinimas turi keletą interpretacijų) yra pirmasis priešistorės filmas, iš anksto buvo galima pasiruošti „naujoms pažintims“. Taigi, šioje dalyje žiūrovai pirmą kartą išvysta džedajų Kvi Goną Džiną, karalienę Amidalą, sitą Dartą Moulą, džedajų tarybos narį Meisą Vindu, vergvaldį Vato, gunganietį Džar-Džarą Bingsą. Dėl šio personažo, kurio išvaizda sukurta panaudojant kompiuterinę grafiką, filmo kūrėjai buvo kritikuojami itin aštriai – daugelio tokių kritikų nuomone, Džar-Džaras yra grynai komercinis personažas, sukurtas siekiant pritraukti jaunesnės publikos dėmesį ir įtikti jų skoniui.

Originaliosios trilogijos gerbėjams bėdulis Džar-Džaras tapo pačiu nemėgstamiausiu personažu. Tą galima suprasti – netikęs, amžinai per savo nerangumą prisiverdantis košės, Džar-Džaras turėtų būti juokingas, tačiau dažnai ne juokina, o erzina (o labiausiai tai, kad vietoj pelnyto logiško „atpildo“ jam vis kažkaip pavyksta iš balos išlipti sausam). Tačiau ne tokiems rūstiems ir priekabiems kritikams Džar-Džaras per daug neužkliuvo – priešingai, yra nemažai ir tokių, kuriems šis personažas patinka. Beje – kritikos strėlės krito ant vargšo Džar-Džaro galvos, tačiau sitų karys Dartas Moulas ir į didelį mėlyną vabzdį panašus vergvaldys Vato vertinti palankiai. Bet personažų gausa – dar vienas kabliukas, prie kurio galima prisikabinti. Kita vertus, G. Lucasas lieka ištikimas sau, ir kaip ir IV-ajame epizode, taip ir čia, be sentimentų pasiunčia keletą jų myriop.

Be aukščiau išvardytų naujokų (ir, kaip įprasta, kelių naujų, dar nematytų planetų gyventojų ir šiaip gyvybės formų) sugrįžta ir nemažas būrys jau pažįstamų personažų: Obis Van Kenobis, Anakinas Skaivokeris, meistras Joda, R2D2, C3PO, Palpatinas, Džaba Hatas. Tik, žinoma, dauguma jų šiame filme yra gerokai jaunesni – I-ojo epizodo veiksmas vyksta 32 m. prieš IV-ajame rodomus įvykius.

G. Lucasas aktorius šiam filmui rinkosi itin kruopščiai. Iš pradžių jis norėjo, kad Kvi Goną Džiną vaidintų amerikietis, tačiau vėliau sužavėtas airio Liamo Neesono talento, apsigalvojo. Labai svarbus pasirinkimas buvo aktorius Obio Van Kenobio vaidmeniui – galiausiai juo tapo škotas Ewanas McGregoras. Renkantis, kas vaidins Obį Van Kenobį, buvo lyginama galimų kandidatų išvaizda su jauno Aleco Guinnesso, originaliojoje trilogijoje įkūnijusio vyresnio amžiaus sulaukusį Obį Van Kenobį, nuotraukomis – siekta, kad išrinktasis būtų „tikėtina jauno Obio Van Kenobio versija“. Keturiolikmetės Nabū karalienės vaidmeniui ieškota jaunos mergaitės, kuri būtų ir stipri asmenybė, galinti valdyti planetą, bet tuo pačiu metu – atvira ir trapi. Pasirinkta Natalie Portman, kurios vaidyba Luco Besono režisuotoje kriminalinėje dramoje „Leonas“ (pranc. „Léon“, 1994 m.), sužavėjo G. Lucasą, atitiko šiuos reikalavimus, be to, anot režisieriaus, ji turi panašumo į princesę Lėją. Pačiai N. Portman šis vaidmuo buvo svarbus dėl to, kad, jos nuomone, išmintinga ir ryžtinga karalienė Amidala galėtų tapti pavyzdžiu daugeliui kitų jaunų moterų.

Deja, aktorių pasirodymas netampa stipriąja „Pavojaus šešėlio“ puse. Ypač tai pasakytina apie jaunuosius aktorius – tuomet aštuoniolikmetę N. Portman ir dešimtmetį J. Lloydą. Na, gerai, kritikuoti vaikų vaidybą gal ir nėra pats sveikiausias užsiėmimas, tačiau jaunas amžius ir patirties stoka vis tik nėra pasiteisinimas – o tą visada primena kad ir to paties Macaulay Culckino vaidyba nemirtingame kalėdiniame hite. Tačiau net ir labiau patyręs E. McGregoras nenudžiugina. Iš daugiau ekrano laiko gavusių aktorių išskirtinas nebent L. Neesonas.

Paradoksalu, tačiau net ir techninė I-ojo epizodo pusė atrodo prasčiau, nei jos pirmtakų. Pirmiausia akį rėžia kompiuterinė grafika – nors prie kai kurių ateivių (kad ir to paties Vato) padirbėta iš tiesų nemažai, bet yra tokių personažų, kurių išvaizda akivaizdžiai stokoja kūrėjo fantazijos ir aukštesnės grafikos kokybės. Kameros darbas neblogas – itin įspūdingai nufilmuota lenktynių scena dykumoje. Bet štai garso takelis – didelis praradimas. Kadangi šioje dalyje nėra nei Luko Skaivokerio, nei Darto Veiderio, tai atitinkamai fone neskamba ir jų temos. Vietoj jų – neapibrėžta ir neįsimenanti muzika, netrukdanti stebėti tai, kad vyksta ekrane, tačiau atminty per daug ilgai neužsibūnanti.

„Žvaigždžių karai. I epizodas – Pavojaus šešėlis“ – iš esmės yra neblogas pramoginis filmas, pasiūlantis įspūdingų vaizdų, lenktynių ir kautynių scenų. Neblogas – bet su viena sąlyga: jei „Žvaigždžių karų“ epopėją pradėsite žiūrėti būtent nuo čia ir nieko o nieko apie originaliąją nežinosite. „Pavojaus šešėlis“ šiek tiek stokoja tos gelmės, kuri sudarė originaliosios trilogijos pagrindą ir lėmė tokį didelį populiarumą. Tačiau juk sužinoti, o nuo ko čia viskas prasidėjo, šiaip ar taip reikia.