Žemės drebėjimas

   Pasiruoškite prisiliesti prie košmaro, kuris įvyko 1988 gruodžio 7 dieną Armėnijoje, Leninkano mieste. Būtent čia ir aplinkiniuose miestuose kilo iki septynių laipsnių pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimas. Jo metu žuvo nuo 25 iki 50 tūkstančių žmonių, 50 tūkstančių buvo suluošinti ir ko ne pusė milijono liko be namų. Būtent ši siaubinga katastrofa atkuriama dramatiškoje ir tiesiog emociškai persmelkiančioje juostoje „Žemės drebėjimas“.

   Režisierius žiūrovą į siužetą pradeda vesti nuo keletos individualių veikėjų istorijų, kurios filmo eigoje santykinai persidengia. Bene kertinis siužeto akmuo yra jauno armėno lemtis. Jis prieš aštuoneris metus su šeima pateko į avariją su kitu automobiliu, kurį vairavo architektas. Šis išgelbėjęs išgyvenusį vaiką iš sumaitotos mašinos, sėda aštuoneriems metams už avarijos pasėkmes, ir tragedijos dieną kaip tik grįžta namo.

   Nuo pirmųjų tragedijos akimirkų kino ekrane galima pradėti jausti tą visą empatišką siaubą ir autentiškai atkurtą atmosferą. Dar filmo pradžioje imi jausti, kaip emociniais durklai ima raižyti krūtinę ir pamažu imi skęsti tame griuvėsiuose palaidotame siaube. Asmeniškai net nepajaučiau, ties kuria vieta mane filmas pasiglemžė tarp tų sugriuvusių pastatų ir rodos, pačio gerklėje nusėdusių dulkių. Tad, trumpai tariant – emocijos, atmosfera, empatija – viskas perduota siaubingai realistiškai ir gyvai.

    Filmo veikėjai ko ne idealiai realizavo visą tragedišką filmo siužeto ir tai buvo vienas esmingiausių projekto aspektų. Kai jau esi beveik pripratęs prie holivudiško emocijų tonažo, ir nesupranti, ar tam veikėjui skaudu, ar plyšta širdis, ar tiesiog liūdna, nes visais trim atvejais jie dažniausiai atsiskleidžia taip pat. Šioje istorijoje viskas tikrai be galo gyvai ir skausmingai išgyventa. Po trijų kartų tiesiog nebejaučiau, kada smegenys gauną tą mini elektrošoką ir į akis tiesiog pliūpteli sauja ašarų. Veikėjai buvo tiesiog fantastiškai tikri.

     Kitas įdomus filmo aspektas – garso takelis. Kai dažniausiai filme jį galima išgirsti ryškesniuose ar pereinamuosiuose epizoduose, šiame projekte jis 90 proc. aktyvus ir tiesiog nuostabus. Kadangi siužetiškai šis filmas yra ir taip jau ypatingai stiprus bei provokatyvus, garso takelis, greta ypatingai empatiškos vaidybos, sudeda čia likusius esminus štrichus. Būtent šių trijų aspektų darna šį filmą padaro tokiu ypatingu.

    Prieš baigiant, norėčiau pasidžiaugti ir kinematografiniais filmo bruožais. Tiek operatoriaus darbas, tiek pats montažas taipogi pasirodė verti plojimų. Žiūrovas visą laiką gali jaustis esantis „šalia“ visa ko. Visas kameros darbas ir judėjimas puikiai sukalibruoti ir padeda perduoti aukščiausio lygio empatiškumą.

   Reziumuojant galima tvirtai teigti, o projektas yra ypatingai vykęs ir stiprus. Čia siekta atkurti kuo tikresnius 1988 gruodžio įvykius ir tai padaryta be galo realistiškai bei autentiškai. Jeigu esate nusiteikę atsiplėšti nuo holivudiško tragedijos šablono ir į viską pažvelgti per kiek kitokią prizmę – šis projektas būtent tai, ko jūs ieškote. Emociškai slegianti popietė, traukianti savo realistiškumu bei autentiškumu ir tikrai verta jūsų investicijų.