Viktorija ir Abdulas

Victoria & Abdul

Filmai apie žymiausius britų monarchus tampa vis labiau specifiški arba išsamūs, nes per daugybę dešimtmečių kinas taip išnagrinėjo Elžbietą ir Viktoriją (ir tiek daug galimybių suteikė Helen Mirren in Judi Dench), kad pastatyti kažką nuoširdžiai naujo yra sunku. „Viktorija ir Abdulas“ tęsia specifiškumo tradiciją ir lenda gilyn į mažiau žinomą (kaip minima pačiame filme, didžiąja dalimi tikrais faktais paremtą) istoriją apie pagyvenusios Viktorijos (akt. Judi Dench) ir indo Abdulo (akt. Ali Fazal) draugystę. Abdulas, kuriam yra patikima iš Indijos į Didžiąją Britaniją nugabenti karalienei skirtą dovaną jos Indijos valdymo metinių proga, kiek netikėtai tampa karalienės draugu, jos gyvenimo pabaigoje į kasdienybę įnešančiu gyvybingumo.

Natūralu būtų tikėtis, kad filmo reikalingumas (ir kadangi kūrinių apie Viktoriją yra daugybė, apie jų reikalingumą verta klausti nuolatos) šiuo atveju slypi anuomet neįprastoje dviejų skirtingų žmonių draugystėje. Viktorija ir Abdulas stipriai skiriasi ne tik amžiumi, bet ir religija bei kilme, kas jų bendravimą aiškų socialinį susiskirstymą turinčioje Britanijoje paverčia bent jau mažai tikėtinu. Musulmoniška Abdulo kilmė kartu gali tapti paralele šioms dienoms, kuomet karalienei Abdulo religija yra mažiau svarbi už jo charakterį ir elgesį.

Visgi filmas į plačiąsias filosofines ar religines temas nesileidžia ir didžiausią dėmesį skiria dviejų žmonių draugystei, pernelyg nesiremdamas didaktika ar paralelių su dabartimi vaizdavimu. „Viktorija ir Abdulas“ visuomeninių temų neignoruoja, tačiau jos niekad netampa filmo centru, galbūt sukuria porą scenų su konflikto skoniu, nors čia yra toks filmas, kuriame rimtų konfliktų išvis nėra.

Ko žiūrovai veikiausiai tikisi mažiau iš paties filmo yra humoras, kurio čia yra apsčiai. Ir būtent humoro: britiškos kilmės, sausoko, subtilaus, kylančio dėl žodžių žaismo ar smulkių fizinių veiksmų. Jį kuriantys žmonės vadinasi „humoristais“ ir piešia karikatūras „The New Yorker“, ir žodis „komedija“ jiems yra keiksmažodis. Būtent tie karikatūriškai ir pašiepiančiai rodomi prie židinio sėdintys inteligentai su monokliais sukūrė šios juostos humorą. Tai nereiškia, jog filmas nėra juokingas ar linksmas, tačiau pernelyg greitai galima pagauti jo ritmą. Tokio humoro esmė dažniausiai yra ne priversti žiūrovus juoktis, o priversti kūrėjus didžiuotis savimi, kad jie sukūrė kažką, ko intencija yra priversti žiūrovus juoktis, ir „Viktorija ir Abdulas“ tokių situacijų yra pripildytas.

Ir šią, ir visas kitas filmo dalis gelbėja tai, kad filmas yra tiesiog žavintis. Jį nuostabiai nufilmavo režisierius Stephenas Frearsas („Karalienė“, „Filomena“), pripratęs prie ne per saldaus vizualinio stiliaus, kurio tonas visgi primena sekmadienio popietę per neaiškius kanalus rodomų dar neaiškesnių vokiškų ar prancūziškų romantinių dramų tonus. S. Frearso stilius už juos yra geresnis kompozicijos prasme (jam patinka platūs kadrai ir jis čia tai sočiai išnaudoja) ir net jeigu filmas negali sau leisti per daug puikuotis XIX amžiaus dekoracijomis, scenarijus ir režisūra suteikia tos senovės skonį be noro tapti dokumentiniu filmu.

Prie juostos žavesio labiau nei bet kas kitas prisideda antrą kartą karjeroje (po filmo „Ponia Braun“) karalienę Viktoriją įkūnijanti J. Dench. Yra aktorių, prie kurių vaidybos, atrodo, turi priprasti: jie kine rodosi jau ne vieną dešimtmetį ir sukuria iliuziją, kad nieko naujo parodyti jau nesugebės. Sunku pasakyti, ar J. Dench čia išties parodo kažką naujo, tačiau tai, ką ji parodo, yra aukščiausio lygio. Kaip karalienė ji yra pompastiška ir, po vyro mirties, pažeidžiama; kaip moteris ji yra laviruojanti tarp socialinių normų ir ieškanti kažko naujo. Nerangus filmo humoras veikia būtent dėl jos, nes fiziškai žmonija turbūt negali žiūrėti į J. Dench ir nesišypsoti. Kaip ir su kai kuriais aktoriais, taip ir su J. Dench geriausia yra tiesiog į ją žiūrėti ir žavėtis, kad gyveni tuo metu, kai ji net ir nelabai daug pastangų reikalaujančiuose vaidmenyse tiesiog blizga.

Pavadinime minimas Abdulas, teoriškai turintis būti kaip ir jos lygiavertis partneris, anaiptol toks nėra. Filmas daugiausia dėmesio skiria pirmajai pavadinimo daliai, Abdulą labiau nagrinėjantis pirmosiomis minutėmis ir vėliau jį paverčiantis kažkuo, į ką nuolat reaguoja Viktorija, kas yra vienas didžiausių filmo nusivylimų. Kaip ten bebūtų, filmo humorą A. Fazalas supranta ir savo darbą, tebūnie ir tingiai parašytą, atlieka gerai. Aktorių prasme gal dar būtų verta pagirti visiškai netikėtai karalienės sūnų vadinantį Eddie Izzardą, kuris čia vizualiai atrodė puikiai ir kuris privalėjo raukytis pamatęs filmo humorą.

„Viktorija ir Abdulas“, panašu, bent kažkiek išpildo karališkos kilmės filmų reikalingumą lįsti į labiau specifines garsių karalių ir karalienių gyvenimų detales. Viktorijos ir Abdulo draugystė, tikrovėje turbūt buvusi ne tokia išreikšta, yra mažiau žinoma ir specifinė karališkosios šeimos istorija, todėl ji yra bent kiek įdomi. Visgi filmas neįeis į apie karalius pasakojančio kino panteoną, kadangi jis niekad nepakyla aukščiau kategorijos „britai britiškai pasakoja apie britišką istoriją“, kuriai yra būdingi įspūdingi aktorių pasirodymai, jokių konfliktų neturinti drama, protingai ant popieriaus atrodantys dialogai ir teoriškai bandomas humoras. „Viktorija ir Abdulas“ nesunkiai sužavės jį žiūrinčius žiūrovus, kurie po savaitės negalės pasakyti, ką matė kino teatruose, bet bent jau atsimins, koks lobis yra J. Dench, kas jau yra nemenkas pasiekimas.

7.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Arūnas / 2017 rugsėjo 25

    Per žemas įvertinimas!