Guillermo del Toro savo filmų idėjas brandina labai ilgai. Atsižvelgiant į šio režisieriaus iškilų stotą, būtų galima leisti pajuokauti, kad jis visą laiką nėščias idėjomis. Prireikė net šešiolikos metų, kol G. del Toro išnešiojo ir pagaliau pagimdė „Velnio stuburą“ (isp. „El espinado del diablo“, 2001 m.), kuris jam po didžiule nesėkme (tiek finansine, tiek kūrybine, tiek asmenine prasme) tapusios „Mimikrijos“ (angl. „Mimic“, 1997 m.) tapo tiesiog gydančiu filmu. Nieko nuostabaus, kad pačiam G. del Toro tai yra vienas mėgstamiausių jo sukurtų filmų.

Trumpai apie filmo siužetą

Dvylikametis Karlosas (akt. Fernando Tielve), kurio tėvai žuvo per vis dar tebesitęsiantį Ispanijos pilietinį karą, tėvo draugų atvežamas ir paliekamas našlaičių berniukų pensione, kuriam vadovauja elegantiška, tačiau likimo sužalota direktorė Karmen (akt. Marisa Peredes), padedama išmintingo daktaro Cezarės (akt. Federico Luppi), ūmaus būdo ūkvedžio Chacinto (akt. Eduardo Noriega) ir jaunos mokytojos Končitos (akt. Irene Visedo). Virš pensiono nuolat lyg koks Damoklo kardas kybo grėsmė – vidury kiemo stūkso nesprogusi bomba ir niekas nežino, kada ji pagaliau prabus. Tačiau bomba – ne vienintelis šiurpą keliantis dalykas šiame pensione – vos tik atvykęs Karlosas tariasi pamatęs keistą vaiką – lyg panašaus amžiaus berniuko vaiduoklį. Netrukus iš kitų pensiono įnamių – Chaimės (akt. Íñigo Garcés), Apuoko (akt. Francisco Maestre), Marčelo (akt. José Manuel Lorenzo) ir kitų – jis sužino, kad jo regimas vaiduoklis yra Santis (akt. Junio Valverde) – berniukas, dingęs tą pačią dieną, kai į pensiono kiemą nukrito ta nesprogusi bomba.

Baimės akys

Tamsaus siaubo elementas yra skiriamasis G. del Toro kūrybos bruožas. Tad ir „Velnio stuburui“ to netrūksta. Nors iš pirmo žvilgsnio saulėta Ispanija, kad ir krečiama pilietinio karo, neatrodo pati tinkamiausia vieta vaiduoklių istorijoms, vis tik. G. del Toro pavyksta viską sudėlioti įtaigiai ir įtampą išlaikyti iki pabaigos. Nors pasitaikė ir vienas kitas netikėtas iššokimas (angl. jump –scare), vis tik „Velnio stuburas“ yra pavyzdys, kad kokybišką siaubo filmą galima sukurti naudojant daug subtilesnes technikas.

Šiurpiai atmosferai kurti pasitarnauja tiek seno dvaro, kuriame įsikūręs pensionas, patalpos, tiek sodrūs tonai, tiek neatskleista Sančio paslaptis. Tačiau po visu tuo glūdi dar kai kas – kai kas liūdnesnio, kai kas tragiškesnio, kai kas absoliutesnio – velnio stuburas.

Spina bifida vaikai

Filmo pavadinimas „Velnio stuburas“ siejamas su medicininiu terminu, kuris lietuviškai vadinamas meningocele arba įskilu stuburu (lot. Spina bifida). Šiuo terminu įvardijama įgimta vystymosi liga – kai, užuot pasidengę kauliniu audiniu, kai kurie nugaros smegenų slanksteliai nesuauga, dėl ko atsiranda patologinis plyšys (įskilas stuburas)

Ši trumpa anatomijos pamokėlė tiesiogiai siejasi su filmu, kadangi Spina bifida minimas ne tik jo pavadinimu – daktaras Cezarė turi keletą medicininių eksponatų, užkonservuotų stipriame alkoholyje. Tačiau labiausiai gailėtis reiktų ne tų, kurie gimę, bet ilgai negyvenę, ar galėję į šį pasaulį ateiti su šiuo apsigimimu. Tikrieji vaikai, paženklinti velnio stuburu, iš tikrųjų yra visi pensionato įnamiai – karo vaikai – niekieno vaikai, kurių, kaip ir tų apsigimusiųjų vaisių, niekam nereikia, kurių niekas neieškos ir nepasiges.

O kad virš šių vaikų nuolat kybo kažkur toliau siaučiantis pilietinis karas nuolat primena prieglaudos kieme įstrigusi nesprogusi bomba. Anot paties G. del Toro, jis siekė paversti bombą tarsi motinos figūra prieglaudoje atsidūrusiems berniukams. Ir iš tiesų – vaikai ją puošia gėlėmis ir popieriniais kaspinais, nors žino ir suvokia, kad iš tiesų jų pašonėje visą laiką stūkso mirtina grėsmė. T. y., nors šie vaikai (kurie tampa visos ispanų tautos, kurią Europa paliko likimo valiai vieną akistatoje su karu, simboliu) yra pagimdyti pilietinio karo, karas jų nepaleidžia – jo karštas alsavimas juntamas visą laiką. Galbūt gali su tuo susitaikyti, prisitaikyti ir išmokti gyventi tokiomis sąlygomis, tačiau pamiršti – niekada.

Simboliais paženklinti personažai

Šiame filme G. del Toro pasakojimą pateikia iš vaiko – našlaičio Karloso – pozicijos, nors kartais žiūrovams leidžiama sužinoti kiek daugiau, nei gali matyti šis berniukas.

Kaip jau minėjau, visi filmo personažai pasitarnauja alegorijos kūrimui. Gerieji personažai reprezentuoja Ispanijos socialistus, kovojusius už demokratinę valstybę, blogieji (tokių nėra daug) – fašistus. Kita vertus, G. del Toro neslepia, kad jam, kaip eks-katalikui yra įdomi nekaltos aukos ir atpirkimo tema. Tą matome ir „Velnio stubure“, tą jis vėliau atkartoja ir „Pano labirinte“ (isp. „El laberinto del fauno, 2006 m.).

Iš tiesų, galima sakyti, kad „Velnio stuburas“ turi tik vieną blogąjį personažą – tai prieglaudos ūkvedys ir sargas Chacintas, pats kadaise čia globotas ir užaugintas. Jam neegzistuoja ribos, neegzistuoja moraliniai principai, jis yra beatodairiškas ir nesiskaitantis su priemonėmis, reikalingomis pasiekti tikslui. Jis pilnas pagiežos ir narcistiško pasipūtimo. Tačiau realiai matome, kad iš tiesų tai – sužaloto likimo žmogus, tokiu, koks yra, tapęs dėl sudėtingai susiklosčiusio gyvenimo (ir laikmečio) aplinkybių.

Panašiai apibūdinti galima ir vaiduokliu tapusį Santį. „Kas yra vaiduoklis? Tragedija, pasmerkta save nuolat kartoti? Akimirka skausmo, turbūt. Tai, kas mirė, bet vis dar atrodo gyvas. Laike sustabdyta emocija. Lyg išblukusi nuotrauka. Lyg vabzdys, įstrigęs gintare“ – taip pradedamas šis filmas. Ir iš tiesų – nors dažnai priskiriamas siaubo žanrui, „Velnio stuburas“ veikiau yra drama su siaubo elementais. Nes G. del Toro vaiduoklis nėra blogio įsikūnijimas – tai tiesiog sielvartas, kol kas negalintis palikti šio pasaulio, todėl nuolat į jį sugrįžtantis.

Įdomu tai, kad G. del Toro sąmoningai parinko personažų vardus – ryškesnių protagonistų vardai prasideda „C“ raide (Karlosas (Carlos), Cezarė (Casares), Karmen (Carmen), Končita (Concita)). Neatsitiktinai Chacinto (Jacinto) ir Chaimės (Jaime) vardai prasideda „J“ raide – režisierius norėjo taip susieti šiuos veikėjus.

Beje, kalbant apie Chaimę, jo negalima kategoriškai įvardyti nei kaip gerojo, nei kaip blogojo personažo. Kita vertus, šiame filme to ir nėra – visi yra tiesiog žmonės, su savomis ydomis ir trūkumais. Net ir tas pats jau minėtas Chacintas – tam, ką jis daro, ir kaip elgiasi, yra motyvas – priešingai nei Holivudo filmuose, čia niekas nevyksta šiaip sau vien dėl to, kad personažas yra tiesiog blogas. Lygiai tas pats su Chaime – kai kurie jo veiksmai yra nepriimtini, tačiau tai – evoliucionuojantis personažas.

Kita vertus, savų paslapčių, savų moralinių dilemų turi ir kiti šio filmo veikėjai. Ar galima pateisinti jų elgesį (nuolaidžiavimą, prisitaikėliškumą, kartais galbūt net ir savotišką dviveidiškumą)? Sunku pasakyti, tačiau visa tai juos daro įdomius, įsimenančius ir gyvus.

Aktoriai ir techniniai dalykai

Aktorių pasirodymas palieka iš tiesų gerą įspūdį – net ir atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis personažų yra vaikai. Tiek pagrindinį personažą Karlosą, tiek kitus prieglaudos įnamius suvaidinę jaunieji aktoriai atrodo natūraliai ir savitai. Tiesa, režisierius atskleidė, kad filmuodamas nuolat turėjo problemų su vienu berniuku, kuris nuolat sugadindavo sceną. Dėl to buvo nuspręsta šį personažą nužudyti, tačiau net ir šį paskutinį savo pasirodymą jis sugebėjo sudirbti, kadangi, nusprendęs, kad jo veikėjas turėtų būti ne žuvęs, o tik sužalotas, jis atsistojo. Kas toks buvo šis neklaužada G. del Toro neįvardija.

Suaugusiems aktoriams taip pat nieko negalima prikišti. Dėl įsimintinos vaidybos galima būtų išskirti Eduardo Noriegą – jo vaidinamo Chacinto emocijų skalė labai plati ir jis ją puikiai perteikia.

Techninės priemonės puikia išnaudojamos įtempti ir bauginančiai filmo atmosferai kurti. Ypač pagirtinas kameros darbas – dažnai ji iš lėto sukama ratu, lyg perteikdama vaizdą iš Karloso perspektyvos. Fone skambanti muzika yra dvejopo pobūdžio – viena kelianti įtampą (bet kitokia nei mirtinai įkyrėjęs tokio žanro filmuose naudojamas garso takelis – subtilesnė, labiau prislopinta), kita – neįkyri ir ne per daug pompastiška instrumentinė muzika. Filme dominuojančios spalvos ne vienodos – dienos metu daugiausiai matome rudų atspalvių, naktį jie pereina į mėlynus ir pilkus. Filmą gražiai įrėmina gaubiamoji kompozicija, suteikianti dar vieną mintį pamąstymui – ar, tiksliau – permąstymui.

Reziumė

„Velnio stuburas“ – puikus G. del Toro neholivudinio kino ir tuo pačiu kokybiškas siaubo žanro pavyzdys. Kita vertus, G. del Toro siaubo elementus čia pasitelkia tik kaip išraiškos formą – viduje glūdi drama, paženklinta karo tragizmu, kuri ištransliuojama per įvairius simbolius ir metaforas. Gyvi, žmogiški personažai, kruopelė mistikos ir antgamtės, poezijos paieškos banaliausioje karo grėsmės kasdienybėje, senų, nepažintų ir svetimų patalpų paslaptys – viskas čia susipina į viena. Tad sumaniai panaudodamas poetinės raiškos formas G. del Toro įrodo ir parodo, kad už vaiduoklius yra ir daug baisesnių dalykų.