Yra keletas priežasčių, dėl kurių jūs galėtumėte norėti pažiūrėti „Valtybės paslaptį“ (angl. „The Post“). Pirmiausia, dėl to, kad už šio filmo stovi keletas Holivudo gigantų, kurių vardai jau dabar aukso raidėmis įrašyti į sapnų fabriko istoriją. Antra, tai gerai sukalta tikrais įvykiais paremta drama, atskleidžianti laikmečio peripetijas. Ir trečia, tai filmas, kurio istorija ypač aktuali šiandien, kai galingiausias pasaulio žmogus jam nepatikusias naujienas gali pavadinti netikromis, žiniasklaidą skirstyti į teisingą ir neteisingą. Ką jau kalbėti apie mūsų jauną demokratiją, kurioje, sekant pasaulines tendencijas, valdžios ir žiniasklaidos konfliktas perauga į politinį ir teisinį mūšį. Istorija sukasi ratu, ar ne?
Trumpai apie siužetą
Laikraščio „The Washington Post“ redakcija gauna slaptos informacijos, įrodančios Jungtinių Valstijų valdžios skleistą melą apie šalies santykius su Vietnamu ir dalyvavimą šioje Azijos valstybėje vykstančiame kare. Laikraščio savininkė Kei Greham (akt. Meryl Streep) bei vyriausias redaktorius Benas Bredlis (akt. Tomas Hanksas) susiduria su sunkiomis dilemomis. Viena vertus, jie privalo paviešinti dokumentus, kuriais atskleidžiamas valdžios melas visuomenei. Tačiau taip pasielgdami jie gali užsitraukti aukščiausių pareigūnų nemalonę ir ne tik, kad netekti darbo, tačiau ir patekti į kalėjimą.
Masalinis filmas
Galbūt toks apibūdinimas ir yra kiek per griežtas naujausiam kino banginio Steveno Spielbergo kūriniui, tačiau būkime atviri – taip ir yra. Garsūs vardai ir intriguojanti tikra istorija yra mišinys, kuris traukia kino gerbėjus ir balus apdovanojimų ceremonijų komisijų balsavimuose. Tačiau niekas nekibtų ant šio kabliuko, jei ant jo užmautas masalas nebūtų gardus. „Valstybės paslaptis“ yra tradicinis gardus masalas. Turintis minusų, tačiau, visgi, geras filmas.
Šioje juostoje S. Spielbergas pasakoja istoriją, kuri sukėlė daug triukšmo savo laiku, tačiau yra aktuali ir šiandien. Filmo siužetas ir jo pateikimo maniera yra gana įprasta, tačiau kokybiška, o tai ir įstato šį kūrinį į gero kino lentynėlę. Tačiau, tenka pripažinti, kad filmas turi savo kluptelėjimų.
Įžangoje mes supanžindinami su kontekstu, kaip buvo nutekinti slapti dokumentai, vėliau gavę „Pentagon Papers“ vardą. Tačiau tai nebuvo dokumentuotas parodymas kas, kur, kaip ir ką padarė. Kūrinio pradžia atskleidžia motyvus, kuriais vedini veikia veikėjai. Taip pat iškart gauname įtampos dozę, kuri teigiamai nuteikia dėl tolesnės šio politinio trilerio peržiūros.
Tačiau vėliau tempas sulėtėja. S. Spielbergas po įvykių pilnos pradžios iš visų jėgų spaudžia stabdžio pedalą ir tai šiek tiek liūdina. Nors esame supažindinami su svarbiausiais filmo veikėjais ir aplink pagrindinę istoriją vykstančiais procesais, kurie, be abejonės, yra labai svarbūs, toks stabtelėjimas šiek tiek numuša įdomumą. Dėl to filmas atrodo per daug ištęstas nes lėta pasakojimo maniera tęsiasi labai ilgai.
Kadangi ilgą laiką filmas pasakojamas lėtesniu būdu, esminiai kūrinio lūžiai sunkiai įsibėgėja. Ir nors S. Spielbergas sudeda pagrindinius akcentus savose vietose, jiems trūksta aštrumo. Dėl to „Valstybės paslaptis“ atrodo šiek tiek per daug monotoniškas filmas, o jo įtemptas siužetas šiek tiek priblėsęs.
Kritikos strėlių galima paleisti ir į veikėjų dialogus. Vietomis jie atrodė per daug forsuoti arba pasakantys tai, kas ir taip akivaizdu ir žinoma. To tikrai negalima teigti apie visus šiame filme vykstančius dialogus, tačiau tokių silpnesnių vietų buvo. Vis tik tai per daug nenumušė bendros filmo kokybės, nes net ir tokias tuščias scenas ištraukdavo geri ir profesionalūs aktorių pasirodymai.
Nesupraskite klaidingai, nors pirštu badau į juostos minusus, šis S. Spielbergo darbas man patiko. Nors filmo pasakojimas yra ganėtinai vangus, o ir scenarijuje esama skylių, tai gerai sukaltas politinis trileris ar politinė drama, vadinkite kaip jums patogiau. S. Spielbergas ir yra didis Holivudo kūrėjas, kad savo meistriškumu ir komandos pagalba sugeba užmaskuoti ne pačias stipriausias filmo dalis. Tai jam pavyko ir su „Valstybės paslaptimi“.
Nors šį filmą galima pavadinti geru, tačiau jis niekada neįeis į puikių juostų gretas, net ir praėjus šiek tiek laiko. Jis yra per daug tradicinis ir nieko naujo nepasiūlantis, kad išsiskirtų iš savo klasės filmų.Daugelyje kategorijų jis nusileistų panašios tematikos filmams kaip 1976 metų juostai „Visa prezidento kariauna“ (angl. „All the President‘s Men“) ar prieš keletą metų pasirodžiusiai ir „Oskaro“ statulėlę nuskynusiai „Sensacijai“ (angl. „Spotlight“). Šie filmai visapusiškai atrodo stipresni, jei lygintume juos su čia aprašomu kūriniu.
Kapstantis šiek tiek giliau, „Valstybės paslaptis“ turi savyje keletą siužetinių ir idėjinių plotmių, kurios kilsteli filmą aukščiau ir leidžia vadintis kokybiško kino atstovu.
Vieno žmogaus drama
Jei šis filmas chronologiškai atkartotų to meto įvykius, jis tikrai nebūtų įdomus ir vertas peržiūros, koks yra dabar. Viena iš priežasčių, kuri kilsteli „Valstybės paslaptį“, yra jos savininkės ir leidėjos Katharina „Kay“ Graham istorija, pasakojama šalia „Pentagon Papers“ įvykių.
Meryl Streep vaidinama veikėja susiduria su nemenkais iššūkiais ir spaudimu. Daugelis abejoja jos sugebėjimu valdyti laikraštį vien dėl to, kad ji yra moteris. Toks stereotipinis požiūris ir jo keliami sunkumai aktualūs buvo tada, kai vyko ši istorija, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Taip pat jie aktualūs ir šiandien, kai nors ir deklaruojama, jog lygios lyčių teisės yra pasiektos daugumoje sričių, į moteris kai kuriuose postuose žvelgiama kreivai ir apeliuojama į jų silpnumą, jautrumą ar dar ką nors.
Tad K. Graham parodytas moralinis stuburas ir lyderystė šioje istorijoje rodo jos kaip simbolio svarbą. Jos padaryti sprendimai ne tik nubrėžė liniją tarp valdžios ir žiniasklaidos laukų, apie kuriuos šiek tiek pakalbėsime vėliau. Ši asmenybė taip pat rizikavo savo gerove, kompanija ir laisve. Tačiau riziką ir galimą pavojų pastačiusi šalia savo moralės, vertybinės sistemos ir misijos, kurią turi atlikti jos valdomas verslas, K. Graham surizikavo. Ji tapo ir stiprios moters simboliu, vadove, kuri įkvėpė moteris tuo metu, tą patį gali padaryti ir dabar, kai jos sprendimai vėl prisimenami šio filmo dėka.
Ketvirtoji valdžia ir sarginiai šunys
Tai yra du terminai, kuriais kartais apibūdinama žiniasklaida. Pirmąį 1787 metais panaudojo politikas Edmundas Burke‘as, turėdamas omenyje Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose sėdinčius žurnalistus. Šis terminas apibrėžia tai, kad nors žiniasklaida ir žurnalistai neturi realios valdžios, jie turi didelę įtaką visuomenei ir užsiima tam tikra pirmųjų trijų valdžių (leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės) kontrole.
Iš to išplaukia kitas, galbūt, ne toks žymus terminas – „sarginiai šunys“ (angl. „Watchdog journalism“). Jame žurnalistai prilyginami geriausiems žmonių draugams, kurie neleidžia įsibrovėliams patekti į šeimininkų nuosavybę, o tam atsitikus gina ją ir savo lojimu praneša apie pavojų. Taip ir žurnalistai, matydami apie grėsmę visuomenei ar valstybei turi pranešti apie tai ir atskleisdami faktus, apsaugoti žmones arba valstybę nuo gresiančio pavojaus.
Šiomis idėjomis vedini „The Washington Post“ žurnalistai ir žinojo, kaip turi elgtis, kai į jų rankas pateko dokumentai, atskleidžiantys valdžios sakytą melą visuomenei. Tačiau herojiškumą ir idealus žodžiais nusakyti yra lengva. Daug sunkiau juos perteikti į realybę. Šiame filme tokie sunkumai ir tarpusavio diskusijos yra puikiai atvaizduojami.
„Valstybės paslaptyje“ žiniasklaidos atstovų abejonės yra skirtingos. Vieniems neramu dėl galimų pasekmių, daugiausiai teisinių. Atskleisti įslaptinti valdžios dokumentai gali ne tik pasodinti tave į kaltinamųjų suolą, tačiau ir pasiųsti į belangę. Jau nekalbant apie valdžios institucijų rūstybę ir galimą karjeros praradimą ar bent jau jos sunkią ateitį.
Tokie veiksmai kelia audrą ir asmeninių simpatijų ir draugysčių lygmenyje. Su tuo susiduria abu pagrindiniai juostos veikėjai Kei Graham ir laikraščio vyriausiasis redaktorius Benas Bredlis. Žiniasklaidos ir politikos santykis yra visada labai artimas. Kartais toks artimas, kad ketvirtosios valdžios atstovai tampa draugais su aukštais pareigūnais ar net valstybių vadovais. Pagrindiniai filmo veikėjai susiduria su didžiule vidine diskusija, nes supranta, kad paviešinta infomacija sukels ne tik didelį ažiotažą visoje šalyje, bet ir gali pakenkti jų draugams ir bičiuliams. Tai yra dar viena sunki moralinė linija, dėl kurios brėžimo turi nuspręsti „Valstybės paslapties“ herojai.
Kartu šis „Valstybės paslapties“ idėjinis lygmuo svarbus šiais laikais. Ar tai būtų Jungtinės Valstijos su visomis fake news peripetijomis, ar Lietuva su #LRTbomba, ar kita šalis, kurioje valdžios ir žiniasklaidos ginčai įgauna politinio prieskonio. Objektyvi, laisva ir stipri žiniasklaida yra būtina demokratinei valstybei. Žurnalistų vaidmuo toli gražu neturi būti valdyti šalį. Jų užduotis besti pirštu ir parodyti negeroves ir grėsmes, paviešinti galimus pavojus ir įspėti apie juos. „Valstybės paslaptis“ yra filmas, kuris parodo, kodėl tai svarbu. Šis kūrinys taip pat parodo, kaip tai padaryti yra sunku ir su kokiais, ne tik profesiniais, iššūkiais susiduria žurnalistai, atlikdami ketvirtosios valdžios ir sarginio šuns funkcijas.
Vardai ir veidai
Šio filmo trūkumus ir kluptelėjimus S. Spielbergas maskavo savo režisūriniu talentu, kokybišku, tik šiek per daug standartiniu, Johno Williamso muzikiniu takeliu, gera operatoriaus Januszo Kamińskio kinematografija, tiksliu laikmečio atmosferos ir aplinkos atkūrimu ir, žinoma, nuostabiais aktorių pasirodymais.
Eilinį kartą S. Spielbergui pavyko prisikalbinti visą šūsnį vaidybos meistrų ir profesionalų. Nors pirmaisiais smuikais griežia gyvos legendos Meryl Streep ir Tomas Hanksas, puikius pasirodymus žiūrovams dovanoja ir Bobas Odenkirkas, Tracy‘is Lettsas, Bradley‘is Whitfordas, Alison Brie bei Bruce‘as Greenwoodas. O kur dar trumpai ekranę šmėkštelėję, bet taip pat puikūs aktoriai kaip Carrie Coon, Jesse‘is „Methas Damonas“ Plemonsas ar labai daug šiemet mažuosiuose ir didžiuosiuose ekranuose šmėžavęs Michaelas Stuhlbargas.
Vis tik pagrindinės šviesos buvo nukreiptos į aktorius, kurių vardai ir veidai puikavosi ant filmo plakato – Meryl Streep ir Tomas Hanksas. Dėl jų pasirodymų turiu sutikti su kai kurių „vilties prezidentu“ vadinamo ekonomisto Gitano Nausėdos nuomone. Savo „Facebook“ sienoje jis rašė: „Jeigu Tomui Hanksui dar įsivaizduočiau pamainą pagrindinio herojaus vaidmenyje, tai nuostabiajai Meryl Streep – niekaip!“. Sunku su juo nesutikti. Meryl Streep sprogdino aktorinės meistrystės bombas ir parodė, kodėl ji yra viena geriausių visų laikų aktorių, su pretenzija kada nors vadintis pačia pačiausia. Ir nors Tomas Hanksas taip ryškiai nežibėjo, o kitas panašaus kalibro profesionalas, matyt, Beno Bredlio vaidmenį būtų atlikęs ne ką prasčiau, tai nenuneigia fakto, kad jo pasirodymas taip pat buvo stiprus. Galbūt, ne toks, kad nusipelnytų apdovanojimų ir, galbūt, tiesiog, eilinė T. Hankso dieno ofise. Tačiau ne kiekviename filme gauname tokius puikius aktorinius pasirodymus, tai kam skųstis?
… ir pabaigai
„Valstybės paslaptis“ – standartiškai kokybiškas Holivudo maestro S. Spielbergo darbas. Filmo trūkumus šis kino kūrėjas užmaskuoja savo režisūriniu talentu, kokybišku laikmečio atvaizdavimu ir puikiu aktorių ansamblio pasirodymu. Filmas nėra chronologinis ir dokumentuotas „Pentagon Papers“ įvykių grandinės atkartojimas. Tai kūrinys, kuriame be vidinių veikėjų dramų žiūrovams duodama peno apmąstyti valdžios ir laisvos žiniasklaidos santykį, kuris kaip niekada aktualus šiandien.
P. S. „Valstybės paslaptis“ nėra apie Votergeito skandalą. Filme rodomi įvykiai nutikę prieš tai. Jei kas sakys, kad „Valstybės paslaptis“ apie Votergeito skandalą, tai bus fake news.
