Recenzija

URAGANAS: Vėjo odisėja

Hurricane

URAGANAS: Vėjo odisėja
N-7Dokumentinis

Metai:
2015 m.

Trukmė:
83 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Cyril Barbançon, Andy Byatt

Vaidina:

Joe Fontana, John Flanders, Kristin SamuelsonPaloma Garcia Martens

Platintojas:
Best Film

8.2

Recenzijos autorius:
8.5
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
8.2

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 07 28

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Didieji mūsų šalies kino teatrai ypatingai dažnai mūsų nelepina dokumentika. Tad, kai tokio žanro filmas atsiranda repertuare ir dar trimatėje erdvėje, tai jau šioks toks įvykis. Šį kartą kino platintojai dokumentinių filmų gerbėjus nusprendė palepinti prancūzų kūrėjų darbu „Uraganas: Vėjo odisėja“ (pranc. „Ouragan, l’odyssée d’un vent“). Nors ši juosta ir turi labai stiprių komponentų, keletas kluptelėjimų neleidžia šio darbo vadinti aukščiausios klasės dokumentika.

Trumpai apie filmą

Režisierių Cyrilo Barbancono, Andy‘io Byatto, Jacqueline‘os Farmer darbo vaisius pasakoja uragano Liusi gimimą ir griaunančią kelionę. Gimusi kaip lengvas vėjelis Senegale, Liusi auga, keliaudama per Atlanto vandenyną sustiprėja ir pasiekusi Centrinės ir Šiaurės Amerikos krantus jau tampa viską šluojančia jėga. Filmo kūrėjai užfiksuoja audros atsiradimą ir virtimą stichine nelaime, gyvūnų, miškų ir žmonių susidūrimą su šia katastrofa.

Jei tik panorėčiau, aš viską sunaikinčiau

Nors dokumentika ir rodo realų gyvenimą bei realius vaizdus, be kūrybiškumo išsiversti šiame žanre neįmanoma. Juk jeigu filmas tik rodytų vieną paskui kitą suverstus kadrus, be jokio aiškaus siužetinio motyvo, jis būtų baisiai neįdomus ir tokius filmus žiūrėtų tik užkietėję tam tikros srities, šiuo atveju gamtos ir stichinių kataklizmų, gerbėjai. Siužetas ir buvo pagrindinė vieta, kurioje „Uragano: Vėjo odisėjos“ kūrėjai klupo.

Filme ši stichinė nelaimė yra personifikuojama ir prabyla švelniu moterišku balsu. Per daug nesiplėsiu, bet, mano nuomone, ir įgarsinimui galėjo būti parinktas kitas žmogus. Vis tik ne pats balsas buvo didžiausia problema. Filmas ir uragano balsu pasakojama istorija buvo įkvėpta prancūzų literatūros milžino Victoro Hugo kūrybos. Buvo norima vėjo audrą sužmoginti, šiek tiek mistifikuoti. Tačiau tai tik pablogino situaciją. Kai į nuostabius gamtos vaizdus, puikiai derančius su muzika (apie tai šiek tiek vėliau), įsiterpdavo žmogišku balsu prabilusi Liusi, kartais net norėdavosi atsidusti ir paklausti: kodėl? Šie lyriniai nukrypimai numušdavo beaugantį susidomėjimą ir įsijautimą. Jie buvo per daug iškilmingi, patosiški ir šiek tiek banalūs. Filmo pabaigoje uraganas apibendrina, jog būtent jam turime būti dėkingi už visą mus supančią gamtą ir žmonijos egzistavimą. Tačiau filmo istorija buvo visiškai ne apie tai. O tokie pasakymai kaip „jei norėčiau, aš viską sugriaučiau“, „jei norėčiau, aš viską sunaikinčiau“, „man nerūpi, kas stoja prieš mane“ ir panašūs, skambėjo labiau kaip kaprizingos ar pasipūtusios asmenybės, nei didingos gamtos dievybės žodžiai.

Kūrėjai šiek tiek mėtėsi ir per kieno prizmę rodyti uraganą. Buvo rodomi ir paprasti gyventojai, ir kosmoso platybėse skrajojantys mokslininkai, ir vietiniai meteorologai, ir mažytės skruzdėlytės ar žuvytės. Toks bėgiojimas nuo vieno prie kito neleido iki galo suvokti kiekvienos pusės požiūrio į šią stichinę jėgą.

Įdomiausia buvo stebėti paprastų žmonių susidūrimą su gamtos jėga. Jų pasiruošimas ateinančiai nelaimei, laukimas siaučiant pragaištingai audrai ir ašaros renkant sugriuvusių namų liekanas – tai buvo epizodai, kurie tikrai prikaustydavo prie ekrano. Vis tik įdomus pasirinkimas audros metu rodyti vienus žmones, o vėliau kitus. Juk tikrai smalsu kaip pasisekė šeimai, su kuria žiūrovai kartu išgyveno visus uragano keliamus baisumus.

Pasikėlimai į kosmosą ar skrydis į pačią uragano akį gniaužė kvapą.Tačiau nusileidus ant žemės ir patekus į Jungtinių Valstijų meteorologinių tarnybų kabinetus ėmė žiovulys. Tie pasitarimai prie stalo ir popierių vartymas numušdavo visą įtampą, kurią kėlė prieš tai sekę bauginantys vaizdai. Dėl šios priežasties filmo tempas priminė gendantį automobilį. Lyg jau įsibėgėji ir važiuoji su uragano ar gamtos vaizdais, bet pradedi trūkinėti Amerikos tarnybų koridoriuose, vėl pradedi važiuoti stebėdamas paprastų žmonių dramą, ir vėl stabteli kokiam nors gelbėjimo tarnybos pasitarime. Ir jeigu dokumentiniame filme kažkaip ir galima aptarti aktorinius sugebėjimus, tai specialistai čia gauna į vienus vartus. Paprasti Kubos, Puerto Riko ar Senegalo gyventojai atrodė natūraliai, taip, kaip tikriausiai elgiasi ir bendrauja visada. Stebint Amerikos mokslininkus ir specialistus, norom nenorom piršosi idėja, kad jų galvose tuo metu sukosi vienintelė mintis: „O, mane parodys filme, ar aš normaliai kalbu ir atrodau?!”.

Amelija vėjo sukūryje

Jeigu siužetas ar „aktoriniai sugebėjimai“ nuvylė, tai visas techninis filmo bagažas buvo aukščiausios prabos. Jei suplanuosite eiti į šį filmą, tai eikite į 3D ir tik 3D! Ir jei koks jūsų draugas ar giminaitis siūlys sutaupyti kelis eurus ir eiti į paprastą variantą, paprotinkite jį ir sakykite griežtą ne.

Trimatis vaizdas buvo viena stipriausių filmų pusių, leidusių mėgautis įstabiu kino reginiu, o jos pagalba gamtos grožis atsiskleidė dar labiau. Šis filmo elementas buvo tikrai kokybiškas ir jei filmas turi būti pramoga, tai bandymas sugauti debėselius ar medžius, lendančius iš kino ekranų, jums turėtų patikti.

Pridėkime dar puikią kinematografiją, kurios profesionalumo dėka atsiskleidė visa Afrikos dykumų, Centrinės Amerikos miškų ar povandeninio pasaulio magija. Kino kūrėjai mus pakvietė į mažiausių gamtos sutvėrimų pasaulį, leido susipažinti su vėžiagyvių patiriamais sunkumais potvynių metu ar leido stebėti ypatingai gerai organizuotą skruzdžių evakuaciją.

Visas šis gamtos grožis ir uragano šėlsmas pynėsi su puikiu muzikiniu takeliu. Jo autorius – „Amelijos iš Monmartro“ (pranc. „Le fabuleux destin d’Amélie Poulain“) melodijų kūrėjas, kartais mūsų šalies publiką savo koncertais palepinantis genialusis Yannas Tiersenas. Jo sukurta muzika nuostabiai derėjo su rodomais vaizdais. Net ir užsimerkus, galėdavai klausyti melodijos ir savo mintyse piešti spalvingą vandenyno gyvenimą ar griausmingą uragano kelionę. Tačiau muzika neužgriozdino viso filmo, skambant jai girdėdavome ir natūralų vandens šniokštimą ar medžio ošimą, o esant reikalui melodija išvis nutildavo ir muzikinio takelio vadžias perimdavo gamtos kompozitoriai.

Summa summarum

„Uraganas: Vėjo odisėja“ yra puikus vizualus kūrinys, leidžiantis mėgautis gamtos vaizdais ir atsidurti pačiame uragano šėlsmo epicentre. Tačiau kūrėjų noras mistifikuoti ir sulyrinti gamtos stichiją juos ganėtinai stipriai išvedė iš kelio. Dėl šios priežasties turime filmą, kurio techninė pusė visiškai užgožia siužetą ir pasakojamą istoriją.

8.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
9
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D