Guillermo del Toro yra tas režisierius, kuris neturi tokio absoliučiai savito stiliaus. Jis nuolat eksperimentuoja su žanrais ir pristato siaubo istorijas, fantastinius filmus, komiksų ekranizacijas ir dramas. Ir keisčiausia, kad jam visuomet sekasi juos padaryti gerai. Turbūt retas filmų gerbėjas nėra džiaugęsis jo “Pano labirintu”, “Pragaro vaikiu” ar “Ašmenimis 2”. Tad nieko tikrai nenustebino ir nesuglumino mintis apie gigantiškų monstrų ir robotų kovas jo filme “Ugnies žiedas”.
Ramiajame vandenyne atsivėrus tarpgalaktinei skylei, į Žemę pradėjo keliauti milžiniško dydžio pabaisos. Žmonija rado tam atsaką – pradėjo gaminti milžiniškus robotus ir pavadino juos Jėgeriais. Per daugelį metų kovų visa programa sumenko, o Jėgerių skaičius sumažėjo vos iki 4, tačiau monstrų atakos nesiliauja. Visiškai prie išnykimo ribos atsidūrusi programa yra kaip pranašas visai planetai – dažnėjantys ir stiprėjantys monstrai gali sunaikinti žmoniją, jei galiausiai viskam nebus padėtas taškas.
Gal pats filmo aprašymas ir nežada kažko naujoviško ar smagaus. Juk jau ne vieną kartą esame mate milžiniškus robotus. Tai visiems iki gyvo kaulo jau atsibodę Transformeriai. Bet čia viskas yra kiek kitaip. G. del Toro parodo visai kitą lygį sukurdamas tą pasakojimą. Juostoje režisierius pasistengia perteikti daug veikėjų ir jų priešistores, taip pat pagrindžia jų veiksmus ne kvailomis šabloniškomis meilės linijomis, o rimtais asmeniniais išgyvenimais. Nepaisant to, jog tai yra fantastinis filmas apie robotus ir monstrous, net stebėtina, kiek daug logikos čia galima rasti.
Filmo siužetas yra pakankamai paprastas, jis tirkai neapsunkina žiūrovo, tad nereikia gilintis į gudrius išvedžiojimus. Visas pagrindas yra vizualiai perteikta kova, tad daugiau nei dvi valandas trunkanti juosta yra lyg pilna spragėsių dėžė. Bus patogu, skanu, bet realiai sotus nepasijusi. Kažkokio dvasinio peno, nušvitimo ar susimąstymų jau po filmo tikrai nebus, bet pramoga yra labai gera.
Ir tą pramogą užtikrina nepriekaištingas techninis įgyvendinimas. Pirmiausia – tai vizualieji efektai. Bene svarbiausia filmo dalis. Ir akivaizdu kodėl, tą diktuoja pats filmo turinys. Jiems laiko, detalumo ir pinigų tikrai nebuvo pagailėta. Gal dėl to filmo biudžetas ir siekė 190 milijonų. Bet išties, filmo efektai nuostabųs, o kovos amą atimančios. Bene labiausiai įsimenantis susidūrimas yra Honkonge, kuriame ginklais tapo viskas, kas buvo po ranka. Kad ir tanklaivis. Prie efektų prisideda ir muzika, kuri puikiai papildo ekrane rodomą veiksmą ir kartais verčianti pasišiaušti plaukeliams. Kitos detalės – montažas, kinematografiniai sprendimai – tik papildo ir taip stiprią techninę filmo dalį.
Prie gero įspūdžio prisideda ir aktoriai. Jau niekam nenuostabu, kad Idris Elba yra vienas ryškiausių šiuolaikinių britų aktorių, gebantis vaidinti bet ką ir bet kokiuose filmuose. Ir čia jis pasirodo ne ką prasčiau, o jo skelta motyvacinė kalba yra tokia, kurią galima būtų įrašyti į geriausių filmų kalbų… TOP 30. Pirmoje vietoje gal ir nebūtų, bet juoko taip pat nekelia. Prie jo prisijungia ir Charlie’is Hunnamas, kuris visiems iki tol buvo žinomas tik iš „Anarchijos sūnų“. Jis įtikinamai perteikė savo veikėją, kad vaidmuo jam tapo tikru tramplinu kino industrijoje, ypač didelio biudžeto fantastinėse juostose. Taip pat gerai pasirodė Rinko Kikuchi, kurios veikėja apskritai turėjo įdomiausią priešistorę, o šgyvendinimas ir perteikimas buvo bene labiausiai įtraukiantis. Prie teisingų komiškų juostos lementų prisidėjo ir Charlie’is Day’us, Burnas Gormanas ir Ronas Perlmanas.
„Ugnies žiedas“ tikrai nėra ta juosta, kuri paliks daug klausimų galvoje. Gal tiksliau, tai filmas, kuris sudėlios viską į savo vietas, jei kalbėsime apie fantastinius su monstrais susijusius darbus. Tai tikrai kokybiška juosta, kuri net praėjus 5 metams nenusens, sudarys gerą įspūdį ir bus tokia pat kokybiška, kaip pirmą kartą pasirodžiusi kino salėje. Neabejotina, kad šį filmą norėsis pažiūrėti dar ne vieną kartą ir labai džiugu, kad ji sulauks tęsinio.
