Recenzija

Tulpių karštinė

Tulip Fever

Tulpių karštinė
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
107 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Justin Chadwick

Vaidina:

Alicia Vikander Dane DeHaanJack O’ConnellHolliday GraingerTom Hollander

Platintojas:
Acme Film

6.6

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
6.3
Lankytojų vertinimas:
7.7

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 09 16

Kostiuminės dramos yra ganėtinai nuspėjamas dalykas. Tai yra ganėtinai atmosferiniai filmai, kuriuose ypatingai svarbios dekoracijos, drabužiai. Ir, dažniausiai, į visą šį iščiustytą rūbą įvelkama meilės istorija, kilmingųjų aistros ir neturtingųjų rūpesčiai. Justino Chadwicko režisuota „Tulpių karštinė“ (angl. „Tulip Fever“) bando atkartoti visus žanro kanonus, bet ir įnešti naujų spalvų. Tačiau ar visas šis mišinys tapo sėkmingu?

Trumpai apie filmą

XVII a. Amsterdamas. Našlaitė Sofija (akt. Alicia Vikander) didžiąją dalį gyvenimo praleido vienuolyne, globojama vyresniosios vienuolės (akt. Judi Dench). Mergina ištekinama už turtingo Amsterdamo pirklio Kornelio Sandvorto (akt. Christophas Waltzas). Merginai užtikrinamas saugus ir aprūpintas gyvenimas, tačiau Sofija nesijaučia laiminga. Kornelis užsako nutapyti jo ir janosios žmonos portretą. Tačiau viskas kardinaliai pasikeičia, kai tarp Sofijos ir jaunojo menininko Jano (akt. Dane‘as DeHaanas) užsiplieskia šilti jausmai. O tuo metu visas Amsterdamas eina iš proto dėl dailiųjų tulpių, kurių svogūnėliai kainuoja milžiniškus pinigus.

Kai spaudžia laikas, o norisi tiek daug

„Tulpių karštinė“ yra to paties pavadinimo rašytojos Deborahos Moggach romano ekranizacija. Juk žinot, kaip kartais būna su noru knygų siužetus perkelti į kino ekranus. Literatūriniame kūrinyje yra lengviau vystyti skirtingas siužetines linijas, tinkamai jas išplėtoti. Kine tai padaryti yra kur kas sunkiau, nors neneigsiu, tai pavyksta. Tačiau tam reikia tinkamo meistriškumo lygio. Ir dar nepakenktų galimybė skirtingas istorijas sutalpinti į didesnę filmo trukmę.

Deja, čia „Tulpių karštinė“ ir suklumpa. 107 minučių filmas bando savyje sutalpinti jaunos moters nelaimingą gyvenimą su turtingu pirkliu, jos romaną su dailininku, kambarinės meilės istoriją su žuvų pardavėjų, kamarinės,  šeimininkės ir dailininko samokslą. Užteks? Ne! Juk dar yra Amsterdamo turtingųjų ir vargšų beprotybė dėl tulpių ir jų svogūnėlių.

 Filmo kūrėjai visą tai bando sukišti į kiek daugiau nei pusantros valandos juostą. O kai bandoma sudėti tiek daug į tiek mažai, kažkas turi nukentėti. Ir, deja, nukenčia siužetas. Kai kurios linijos yra skubinamos, reikšmingi siužetui įvykiai nukrenta tarytum iš dangaus ir dėl to labai kenčia bendra filmo logika. O žiūrėti ne į dėl aistros galvas pametusių veikėjų nelogiškus veiksmus, o į nežinia dėl ko galvas pametusių filmo kūrėjų nelogiškus veiksmus yra mažų mažiausiai liūdna. Ir kartais nuobodu.

Tačiau nemanykite, kad režisierius Justinas Chadwickas nuo pat filmo pradžios žiūrovus įmeta į greitai ir chaotiškai besivystantį siužetą. Pirmoji „Tulpių karštinės“ pusė iš lėto ir, beveik, nuosekliai stato ir kurpia pagrindines istorijos vingrybes. Tačiau antrojoje filmo dalyje kūrėjai yra pagaunami beprotiškos gyvenimo skubos ir nebeleidžia istorijai pamažu leisti nuo kalno. Jie visą siužetą numeta nuo skardžio.

Nors tempas ir buvo paskubintas, lėtesnis pasakojimas taip pat nebūtų išgelbėjęs „Tulpių karštinės“. Meilės istorija tarp Jano ir Sofijos atrodė šiek tiek dirbtinai sukelta ir judinama į priekį. Jeigu bestume pirštu ir kokią kitą siužetinę liniją, ten originalumo ar kokio nors gylio nerastume. Tik klišiniai kanonų atkartojimai ar plaukiojimas paviršiumi.

Įdomu tai, kad „Tulpių karštinė“ buvo nufilmuota dar 2014 metų vasarą. Čia ne tas atvejis, kai filmai Marijos žemę pasiekia daug vėliau negu kitus kraštus. Juostos išskirtinė premjera įvyko šių metų rugpjūčio viduryje, o po kino teatrus „Tulpių karštinė“ nuvilnijo rugsėjo pradžioje. Tad tris metus kūrėjai tobulino ir šlifavo šį kūrinį. Jeigu kitiems filmo aspektams tai ir padėjo, tai siužetui tikrai ne. Galima neabejoti, jog per tuos trejus metus filmas buvo montuojamas ir permontuojamas daugybę kartų. Ir per visus šlifavimus ir dailinimus pradingo keletas esminių detalių, kurios „Tulpių karštinės“ istoriją būtų leidusios išlaikyti logišką vystymą. Tad bandydami išgražinti vieną pusę, filmo kūrėjai subjauro kitą, mano manymu, esminę kino kūrinio pusę – siužetą.

Skrupulingas Amsterdamas ir naujas kelias

Jei „Tulpių karštinės“ kūrėjai prašovė su istorija, tai už atmosferą jie nusipelno pačių aukščiausių įvertinimų. Kostiuminėse dramose ne ką mažesnį vaidmenį nei aktoriai ar siužetas atlieka veikėjų apranga ir pati aplinka. Veikėjai atrodė lyg nužengę nuo Rembranto paveikslo, tad filmo kostiumų dailininkas ir „Oskaru“ apdovanotas Michaelas O‘Connoras nusipelno aplodismentų.

Filme tikrai ne aktoriai, istorija, muzika ar net puikūs drabužiai griežia pirmaisiais smuikais. Pagrindinė juostos žvaigždė yra detaliai atkurtas XVII a. Amsterdamas. Kiekvienoje scenoje, kur veikėjai žengia Nyderlandų sostinės gatvėmis, galima buvo žavėtis kruopščiu miesto gyvenimo atkūrimu. Dėmesys buvo skirtas kiekvienai detalei. Gatvės prekeiviai, šventės dalyviai, elgetos, turtingi pirkliai, ištaikingi jų namai, Amsterdamo uostas, į kurį atplaukia gėrybės iš tolimiausių žemės kampelių. „Tulpių karštinė“ mums suteikė puikų reginį ir leido pajusti vieno didingiausių to meto miestų gyvenimo ritmą.

Žiūrint „Tulpių karštinę“, galima pasidžiaugti, jog stebime kostiuminę dramą, kurios veiksmas nėra Anglijoje. Kūrėjai nežengia į Jane Austen ar Charleso Dickenso teritoriją ir mums nepristato dar vienos šių autorių kūrinių ekranizacijos.

Paties Justino Chadwicko režisūrinis debiutas kine yra 2008 metais pasirodžiusi kostiuminė drama „Karalienės sesuo“ (angl. „The Other Boleyn Girl“). Filmo istorija, be abejo, vyksta Anglijoje ir pasakoja karaliaus Henriko XVIII santykius su Boleinų seserimis. Atsiliepimai buvo neblogi, žiūrovai taip pat šiltai sutiko šį filmą. Bet labai smagu, kad pats režisierius nebrido į tą pačią upę ir išbandė naują iššūkį. Nors rezultatas ir nėra pats sėkmingiausias, bent jau į prieš kelis šimtus metų stūksojusį Amsterdamą smagiau pažiūrėtį nei į dar vieną anglišką dvarą.

Veidai ir vardai

Ekrane pamatome daugybę garsių aktorių: Alicia Vikander, Dane‘as DeHaanas, Jackas O’Connellis, Zacas Galifianakis, Judi Dench, Christophas Waltzas,Cara Delevingne. Tačiau daugelio jų pasirodymas yra ganėtinai blankus.

Alicia Vikander šiame filme primena savo pačios šešėlį. Šį vaidmenį ji atliko tuo metu, kai pasaulis tik sužinojo apie šią talentingą aktorę. Tačiau šioje juostoje švedei nepavyko sužydėti. Nebuvo blogai, bet nebuvo ir kažkas ypatingo. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus ne ką mažiau talentingus vardus aktorių sąraše.

Išskirti būtų galima nebent keletą antraplanių veikėjų. Kambarinę Mariją įkūnijusi Holliday Grainger įnešė gyvybės į kiek nykoką paveikslą. Jos žaismingai veikėjai teko patirti nemažai išgyvenimų. Aktorei pavyko perteikti skirtingas Marijos puses. Neblogai pasirodė ir jos mylimąjį įkūnijęs Jackas O’Connellis. Bet mano asmeniniu favoritu tampa aktorius Tomas Hollanderis (nepainioti su Tomu Hollandu, kuris vaidino Žmogų vorą). Jo įkūnytas daktaras Sorgas buvo visiškai absurdiškas veikėjas, tačiau turėjo charizmos ir žavesio. To ypatingai trūko daugeliui filmo veikėjų, kurių asmenybės buvo ganėtinai blankios. T. Hollanderis puikiai atliko vaidmenį veikėjo, kuris turi trumpam pasirodyti, pasižymėti išskirtiniu charakteriu ir suteikti gyvybės ir žaismingumo.

… ir pabaigai

„Tulpių karštinė“ yra filmas, kuris savyje sutalpina didelę nesėkmę ir ne ką mažesnį laimėjimą. Istorijos pasakojimo prasme juosta suklumpa ir atsikelti negali. Tačiau nuo didelės tragedijos filmą išgelbėja puikiai sukuriama XVII a. atmosfera ir iki mažiausių detalių pastatytas Amsterdamo miestas.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
5
Kinematografija:
6
Garso takelis:
4
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D