Tūkstančiai mylių iki tavęs

Space between us

„Tūkstančiai mylių iki tavęs“ (angl. „The Space Between Us“)… Jau net išgirdus šio filmo pavadinimą pasijaučia saldumas. Bet ne tas malonus salstelėjimas, kuris pradžiugina širdį. Ne. Tai toks saldumas, kai netyčia vietoj vieno įsidedi kokius penkis šaukštelius cukraus į arbatą. Saldu, bet per daug. Tačiau jei grįžtume kalbėti apie filmą, atrodė, kad bus dar blogiau. Ypač pamačius jo anonsą. Na, jei saldumas ir atleistinas, atsižvelgus į tai, kokią žinią neša šis filmas ir kokiai auditorijai jis skirtas, tai anonsas buvo visiškas nesusipratimas. Ir ne dėl to, kad būtų kažkoks labai blogas. Ne, tik jį peržiūrėjus, nesinorėjo eiti į filmą, nes pojūtis buvo toks, kad per tas kelias minutes pamačiau visą filmo siužetą. Bet teko man niūrią vienos vasario dienos popietę pasaldinti juosta „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ ir reikalai nėra tokie prasti, kokie galėjo atrodyti iš pradžių.

Filmas pasakoja apie šešiolikmetį vaikiną Gardnerį (akt. Asa Butterfield), kuris, žinoma, yra nepaprastas. Jis yra pirmas Marse gimęs žmogus! Jo mama buvo pirmosios žmonių misijos į Marsą vadovė ir nežinojo, kad yra nėščia. Moteris mirė gimdydama ir Gardnerį užaugino Marse gyvenantys ir dirbantys mokslininkai. Tačiau vaikinas visada norėjo nukeliauti į Žemę, ypač šis noras padidėjo, kai „marsietis“ internetu susipažino su savo bendraamže Tulsa (akt. Britt Robertson). Gardneris gimė ir augo Marse, tad jo kūnas sunkiai atlaikytų Žemės sąlygas, tačiau nepaisydamas gresiančių pavojų vaikinas nuvyksta į savo tėvų gimtąją planetą, kur jo lauks nepamirštama kelionė, kuri jam padės ne tik atrasti nuostabų mūsų pasaulį, bet ir pajusti meilę.

Viena iš šio filmo nešamų žinučių yra pamatyti grožį aplink mus, kas kartais mums visiems atrodo savaime suprantama. Šia prasme „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ kuria stiprią pozityvią bangą. Gardneris, kuriam Žemė yra pažįstama tik iš filmų ar knygų, bando viską apčiuopti, įsižiūrėti. Jis mėgaujasi kiekviena savo akimirka Žemėje ir džiaugiasi, atrodytų, smulkiausiais niekniekiais. Jį sužavi nedidukas šimtakojis, o paprasčiausi mėsainiai Gardneriui pasirodo kaip skaniausias pasaulyje delikatesas. Per tokias šmaikščias scenas mes pamatome, kad maži stebuklai yra aplink mus, tik reikia pastebėti juos ir vertinti.

Ši juosta taip pat patiks užkietėjusiems romantikams, kurie tiki, kad meilė yra nenugalima. Ir nesvarbu, kad tavo mylimasis yra iš Marso ir jūs negalite būti kartu Žemėje. Nesvarbu! Meilė kantri, maloninga ir nepavydi, ji nesididžiuoja ir neišpuiksta. Kažkur jau tai skaitėt? Tai žodžiai iš pirmo laiško korintiečiams. Ir nors tokie nuostabūs žodžiai jau daug kur matyti, tačiau jie vis tiek labai stiprūs. Taip ir šiame filme esanti romantinė linija. Nors ir tūkstančius kartų matėme panašias meilės istorijas, jos vis tiek mielos. Nuvalkiotos, banalios, bet mielos.

Tačiau čia ir slypi didžioji filmo problema. Jis banalus. Tai jau daug kartų matyta istorija apie du jaunuolius, jų kelionę, negalėjimą būti kartu dėl kokios nors priežasties: jis vampyras, ji serga vėžiu, jis iš Marso ir t.t. Ir Marsas čia vienintelis komponentas, kuris išskiria „Tūkstančius mylių iki tavęs“ iš kitų daugybės šūsnio panašių kino projektų. Tačiau negali kaltinti kino kūrėjų, kad jie kepa tokius filmus. Šie projektai neša didelius pinigus, o kino studijos tikriausiai pasirašo sutartis ir su vienkartinių servetėlių gamintojais, nes šio produkto verkiančioms paauglėms kino seansų metu tikrai reikia.

Vis tik „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ nėra baisiai verksmingas filmas. Kūrėjų pasirinktas kelias kulminacijoje nėra blogas, nes jie nesirenka visiškai laimingos pabaigos, tačiau ir neužbaigia filmo tragiškai liūdna gaida. Pasirinktas viduriukas gal ir nėra pati originaliausia idėja, tačiau „happy-end‘as“ būtų vimdęs, o ypatingai liūdna pabaiga būtų visiškai netikusi prie visos filmo atmosferos, kuri aukštino tauriausius jausmus ir kvietė įžvelgti stebuklus kasdieniuose mažmožiuose.

Deja, bet filmas klumpa ne tik banalume. Bene labiausiai erzinantis dalykas yra Gardnerio pavertimas kažkokiu šiuolaikiniu Maugliu. Taip, vaikinukas gimė ir užaugo Marse. Bet alio?! Knygas jis skaitė, filmus žiūrėjo, su žmonėmis, o ne su vilkais ar beždžionėmis augo. Scenose, kur Gardneris rodomas Marse, jis atrodo kaip visiškai normalus tokio amžiaus paauglys. O Žemėje jis pavirsta visišku keistuoliu. Taip, jo neįprastas bendravimas su bendraamžiais yra pateisinamas – vaikinukui iki atvykimo į žydrąją planetą teko komunikuoti tik su už save vyresniais mokslininkais. Tačiau visiškas nežinojimas ką reikėtų sakyti žmonėms, o ką reikėtų pasilaikyti sau yra nesuprantamas. O jo stebėjimasis viskuo irgi visiškai nesuvokiamas. Jaunuolis, kuris yra daug daugiau žinantis ir išsimokslinęs už savo bendraamžius, išsigąsta pamatęs arklį, nes nežinojo, kaip jis atrodo. Tokios scenos juokingos, tačiau jos taip toli nuo logikos, kaip aš nuo romantiško pasimatymo su nuostabaus grožio mergina. Žinokit, velniškai toli.

Filmą į viršų kilsteli muzika, kuri irgi banali, tačiau puikiai tinka tokio tipo filmui. Melodijos suskambėdavo vietoje ir laiku bei gerai įsikomponuodavo į filmo eigą. Nors „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ ir yra fantastinis filmas, tačiau reikalai Marse ir pati raudonoji planeta čia yra antrame plane, dėl suprantamų priežaščių. Vis tik specialieji efektai nebuvo žemo lygio ir nenuliūdino. O žiūrint į scenas Marse vis kirbėjo mintis, kad ekrane tuoj pasirodys Mattas Damonas ir nuskabės grupės „ABBA“ daina „Waterloo“ ar Donnos Summer „Hot Stuff“.

Aktoriai gerai atliko savo darbą, o dėl kažkokių nesklandumų kaltas scenarijus, o ne vieno ar kito vaidmens atlikėjo profesionalumas. Visada smagu matyti Gary‘į Oldmaną kino ekrane, bet smagiau jį būtų matyti ne tokiuose projektuose. Ką padarysi, už kažką duoną valgyti reikia. Asa Butterfieldo vaidinamas Gardneris atrodė labai mielas ir simpatiškas veikėjas, tik klausimas, ar čia dėl vaidybos ir scenarijaus, ar tiesiog pats Asa yra labai geras žmogus. Britt Robertson veikėja Tulsa, kaip ir daugelis dalykų šiame filme, jau buvo matyta daugelyje kitų juostų, tačiau tokie personažai mėgstami ir mylimi žiūrovų, o B. Robertson pavyko įsikūnyti į šią veikėją.

„Tūkstančiai mylių iki tavęs“ – saldus ir banalus filmas, kuris mums parodo dar vieną jaunatvišką meilės istoriją, tik šį kartą be sunkių ligų ar vampyriškų motyvų mums įbrunka Marsą. Nors panašių ir vienodų filmų yra sukurta tūkstančiai, tačiau jiems paklausa yra didelė, tad automatiškai kino studijos suteikia ir pasiūlą. Jeigu norite kurį nors vakarą su mylimu žmogumi pažiūrėti lengvą filmą, „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ bus puikus pasirinkimas. Nieko pernelyg originalaus ar stulbinančio, bet juk kartais norisi pasisaldinti gyvenimą, ar ne?

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles