Trys stendai prie Ebingo, Misūryje

Three Billboards Outside Ebbing, Missouri

Panašu, kad kino platintojai Lietuvoje nusprendė 2018-ųjų pradžią paversti kiek pavėluotomis Kalėdomis kino mėgėjams. Be šiuo metu pagrindiniuose šalies kino teatruose rodomų tokių filmų kaip „Vandens forma“, „Tamsiausia valanda“ ar „Aš esu Tonia“, nuolat skambančių ir tarp pagrindinių Oskarų nominacijų, šį savaitgalį kino ekranuose pasirodė tikra vyšnaitė ant torto – Martin McDonagh parašytas ir režisuotas filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Nors saldžiu šiuo filmu tikrai nepavadinsi – „Reikalų Briugėje“ ir „Septynių psichopatų“ kūrėjas ir šįkart išlaiko gana brutalų, tačiau juodojo humoro persmelktą braižą, kartu genialiai manipuliuodamas žiūrovo emocijomis ir stereotipiniu pasaulio suvokimu.

Siužetas

Praėjus daugiau nei pusmečiui nuo jaunos merginos išprievartavimo, nužudymo ir sudeginimo pakelėje, bendruomenė nedideliame Amerikos miestelyje Ebinge (Misūryje) gyvena po senovei. Net į tyrimo aklavietę patekę vietiniai pareigūnai nebesiima tolimesnių žudiko paieškų iki tol, kol toje pačioje nusikaltimo vietoje nepasirodo trys dėmesį patraukiantys milžiniški stendai su tekstu „Prievartauta mirštanti. Vis dar jokių įtariamųjų? Kaip taip, šerife Vilugbi?”, kuriuos iš paskutinių pinigų užsako nužudytosios mama Mildred Hayes.

O tada ir prasideda veiksmas. Gedinti mama ima savaip kovoti su korumpuotais vietiniais policininkais, miestelis – su gedinčia motina, o filmo žiūrovai  mintyse – su stereotipine periferijoje egzistuojančia nelygybe, diskriminacija ir absurdiškai apatiška visuomene. Pakelėje iškelti milžiniški raudoni stendai tampa ne tik atsakomybę deleguojančiais gėdos stulpais apatiškam pareigūnų darbui. Kasdien visiems matomi stendai ne tik atveria senas žaizdas šeimos nariams, dažnai bandantiems pamiršti brutalią merginos mirtį, bet ir simbolizuoja nemirštančią viltį atrasti teisingumą bei absurdišką bendruomenės apatiją. Visi žino, kas nutiko Hayes dukrai, tačiau kartu visi tai priima kaip savaime suprantamos pasaulio tvarkos pasekmę. Moterys, ypač naktimis vaikščiojančios vienos, visuomet patiria pavojų būti išprievartautos ir nužudytos – taip tas pasaulis sudėliotas Ebingo gyventojų galvose.

Kova su stereotipais Misūryje

Nepaisant to, jog pats filmo režisierius – grynakraujis britas, jam gana realistiškai pavyksta nutapyti iš pirmo žvilgsnio stereotipinę amerikietišką aplinką. Fikcinis miestelis Ebingas, kuriame ir vyksta pagrindinis juostos veiksmas – pakankamai tipinis JAV periferijos miestelis, jau ne kartą vaizduotas Holivude.

Seksizmas, akivaizdi diskriminacija juodaodžių ir homoseksualų atžvilgiu (alio, mes gi Misūryje!), ją dar labiau kurstantys korumpuoti policijos pareigūnai, toks mažas nusikalstamumo lygis, jog nuovada per naktį yra uždaroma, ir tradicinė mažo miestelio bendruomenė,  kur neegzistuoja jokios paslaptys – visos detalės fone gali signalizuoti, kad tai jau kažkur matyta. Neneigsiu – jeigu filmas būtų kurtas bet kurio kito tipinio Holivudo režisieriaus, panašu, jog nieko nominuojamo Oskarams ar Auksiniams gaubliams čia nebūtų. Visgi, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ scenarijaus autorius ir režisierius – Martin McDonagh, kurį tipiniu (bent jau iš anksčiau kurtų juostų „Reikalai Briugėje“ arba „Septyni psichopatai“) sunkiai pavadinsi.

Pirmiausia, sveikintinas režisieriaus sprendimas viską pavaizduoti ne tokia kontrastinga juoda/balta spalvų palete. Viską padaryti dėl dukros nužudymo galinti mama nėra tik jau įprastai apsiverkusi kovotoja už teisybę. Tarpkojus sūnaus klasės draugams spardanti ir į policininkus nepagarbiu žargonu besikreipianti moteris tampa kone priešprieša viskam, ką anksčiau matėme panašiuose vaidmenyse. Nepagrįstu juodaodžių kankinimu kaltinamas korumpuotas ir nekompetentingas policininkas nėra  tik tuščiagalvis ksenofobas – net ir jis filmo metu išgyvena savotišką dvasinę kelionę.

Režisierius genialiai sužaidžia leisdamas beveik visiems pagrindiniams filmo veikėjams organiškai evoliucionuoti visos juostos metu. Prie stereotipų ilgainiui pripratinta žiūrovo akis išankstines nuostatas yra priversta permąstyti iš naujo. Galų gale, filmo pabaigoje nebėra iki galo aišku, kas čia tikrasis protagonistas, kas – antagonistas, ir kam apskritai reiktų jausti moralinį palankumą.

7 Oskarų nominacijos ir 4 Auksiniai gaubliai

Kai filmas nominuotas 7 Oskarams ir jau dabar yra pelnęs 4 Auksinius gaublius (geriausias drama, geriausia dramos aktorė, geriausias scenarijus, geriausias antraplanis aktorius), norom nenorom sunkiai sekasi jame atrasti trūkumų.

Kalbant apie scenarijų, sąžinė neleistų jo pavadinti nuspėjamu. Net jeigu ir fono detalės gali pasirodyti kiek stereotipinės, pats scenarijus nė karto neleido iš anksto pasiruošti tam, kas nutiks vėliau. Kaip ir ankstesnėse McDonagh juostose, taip ir čia nemažai keiksmų, ginklų (net ir Molotovo kokteilių), kraujo ir prastai besielgiančių vyrų, o visa tai apjungiama į genialią tragikomediją. Kažkur tarp kriminalinės dramos ir juodojo humoro komedijos esantis filmas sugeba vienu metu gana smarkiai manipuliuoti skirtingomis žiūrovo emocijomis. Nors čia nuolat kalbama apie išprievartavimą ir nužudymą, savižudybę, čia bandoma odontologo grąžtu pragręžti skylę žmogaus piršte – filmas vis tiek sugeba visą žiaurumą paversti savotiška juodojo humoro parodija ir galų gale palikti gerą pojūtį.

Didžiausiu filmo privalumu išskirčiau aktorių komandą. Daugiausia liaupsių be abejonių verta pagrindinę veikėją įkūnijusi Frances McDormand, visą filmą taip ir „neišlipusi“ iš vidurinę klasę įkūnijančio kombinezono, tačiau sukūrusi dar ilgai galvoje išliksiantį kartais nemalonios ir nepatrauklios, tačiau morališkai neįtikėtinai stiprios moters portretą. Nors toks keiksmažodžių kiekis ir galėjo atrodyti kiek perspaustai scenarijaus lape, McDorman pasirodymas buvo toks natūralus, jog aktorė jau dabar yra laikoma „be kelių minučių“ Oskaro laureate. Jai nenusileidžia ir kiti du Oskarams nominuoti antraplaniai aktoriai Sam Rockwell ir Woody Harrelson, kuriems teko įkūnyti policijos pareigūnus ir kurie, nemeluosiu sakydama, tai padarė fantastiškai.

Beje, jeigu žiūrėsite filmą lietuviškame kino teatre, neskaitykite titrų – pagal VLKK normatyvus į lietuvių kalbą išversti titrai tikrai neperteikia to, kas yra pasakoma originalo kalba.

Reziumė

„Trys stendai prie Ebingo, Misuryje“ – tai tarsi šaltas dušas dabartinio kino repertuaro kontekste. Brutalų smurtą, gniuždančius emocinius išgyvenimus ir jau firminiu tapusį režisieriaus McDonagh juodąjį humorą apjungianti juosta nėra tik dar vienas eilinis filmas apie Amerikos periferiją, absurdą primenančias standartines visuomenes nuostatas ir tokius socialinius skaudulius kaip seksizmas, rasizmas ar homofobija. Tai kriminalinė drama, priverčianti visas tas nuostatas permąstyti iš naujo stiprių veikėjų (ir fenomenalaus aktorių pasirodymo) kontekste.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Merlin / 2018 kovo 10

    Taiklu. Ypač frazė „filmo pabaigoje nebėra iki galo aišku, kas čia tikrasis protagonistas, kas – antagonistas, ir kam apskritai reiktų jausti moralinį palankumą“. Tai šį kūrinį daro nepamirštamą.

  2. Vytautas / 2018 balandžio 3

    Iš tiesų stipresnis filmas nei Vandens forma, kuris gavo Oskarą, kaip geriausias filmas. Geriausiu labiau vertas 3 stendai.