Tai nuostabus gyvenimas

„Tai nuostabus gyvenimas“ – tai geriausiai įvertintas ir žymiausias režisieriaus Frank‘o Capra darbas. Taip pat gerai žinomi jo kūriniai yra „Ponas Smitas važiuoja į Vašingtoną“, „Tai nutiko vieną naktį“ ir kt. Vienas ryškiausių šio režisieriaus bruožų yra sugebėjimas pažvelgti į rimtas, gyvenimiškas problemas šviesiu, o kartais net komišku, žvilgsniu. Tuo galite įsitikinti ir pažiūrėję jo 1946 metų šedevrą „Tai nuostabus gyvenimas“. Filmas pastatytas pagal trumpą amerikiečių autoriaus Philip Van Doren Stern‘o istoriją „The Greatest Gift“. Autorius teigė, kad šios istorijos parašymui jį įkvėpė jo paties susapnuotas sapnas.

Filmo siužetinė linija

Pagrindinis filmo veikėjas, George‘as Bailey (James Stewart), yra skurdžiai gyvenantis verslininkas. Nuo pat vaikystės būdamas geraširdžiu, kiek naivoku vaiku, jis tikėjosi vieną dieną išvykti ieškoti laimės į užsienį. Deja, po tėvo mirties jis yra priverstas atsisakyti savo svajonių ir perimti tėvo verslą. Taigi, vos tik įžengęs į trečiąją dešimtį, vyriškis tampa įkalintas savo mieste. Svajojęs keliauti, dirbti didžius darbus, jis tampa tik eiliniu vidurinės klasės vyru, vos sugebančiu išlaikyti šeimą. Mylinti žmona Merė (Donna Reed) ir vaikai, regis, liko vieninteliai žmonės, suteikiantys paguodos. Kaip bebūtų, priverstas stebėti, kaip jo mokyklos draugai, brolis, keliauja ir siekia savų tikslų, George‘as jaučia vis besikaupiantį apmaudą. Didžiausias jo konkurentas, ponas Poteris (Lionel Barrymore), turtingas ir nepaprastai gobšus verslininkas, rodosi, tik ir tyko pasaloje, laukdamas, kol galės vienaip ar kitaip sužlugdyti George‘o gyvenimą. Kaupiantis bėdoms, slegianti atsakomybė skatina imtis veiksmų. Vieną vakarą, George‘as netikėtai sutinka labai keistą vyriškį, kuris prisistato angelo Clarence‘o vardu (Henry Travers). Žinoma, tokia pažintis kiekvieną žmogų priverstų suabejoti savo sveika nuovoka. Norėjęs niekada negimti vyras, angelo pagalba gauna šią galimybę. Iškyla dilema: ar verta toliau gyventi, kai, atrodo, kad visiems tampi tik našta? Kalėdų išvakarės, kuomet visi turėtų spinduliuoti džiaugsmu ir laime, tampa lemiamu vakaru George‘o gyvenime.

Vaidyba ir techninė filmo pusė

James Stewart kaip visuomet stebina savo vaidybos meistriškumu ir atsidavimu vaidmeniui. Nepaprastai stipriai perteikti vilties netekusio vyro jausmai ir mintys: tiek intonacijos, tiek neverbalika tobulai deri tarpusavyje, susijungdamos į bendrą visumą ir taip sukurdamos stiprų įspūdį. George‘as – gyvenimu nusivylęs vyras, vis dar ieškantis savo gyvenimo prasmės. Po kelių nesėkmių įgyvendinant savo išsikeltus tikslus, jis, rodosi, praranda viltį kada nors gyventi taip, kaip jis pats norėtų. Šis Stewart‘o vaidmuo, galima sakyti yra labiausiai pasisekęs, nes sulaukė teigiamiausio įvertinimo tarp žiūrovų (kartu su „Langas į kiemą“). Kalbant ir apie kitus jo suvaidintus personažus (pavyzdžiui, filmuose „Ponas Smitas važiuoja į Vašingtoną“, „Svaigulys“ ir kt.), atrodo, kad jam nesukelia keblumų reikalavimai suvaidinti tiek mylintį vyrą, tiek žlungantį verslininką, tiek advokatą ar detektyvą. Tai labai visapusiškas ir gabus aktorius, savo charizma suteikiantis kiekvienam filmui „Stewart‘iško“ žavesio.

Donna‘i Reed šis filmas taip pat tapo galimybe parodyti savo puikius aktorinius gebėjimus. Jos personažas filme taip pat labai išvystytas ir svarbus. Aktorės pasirodymas filme visiškai apsuka pagrindinio veikėjo gyvenimą. Sukurtas puikus aktorės įvaizdis į kurį ji labai subtiliai įsilieja. Tiek drabužiai, tiek charakteris spinduliuoja romantika, vėjavaikiškumu, kurie ir apžavi jaunąjį George‘ą. Donna Reed šiame filme pasirodė kaip žaviai moteriška, rūpestinga ir mylinti žmona, sauganti namų židinį.

Šiame filme net antraeilių aktorių personažai sukurti taip, kad kiekvienas turi bent po vieną ryškų skiriamąjį charakterio bruožą ir taip sukuriama bendra miestelio atmosfera. Godumas, pavydas, naivumas, autoritariškumas persipina tarp miestelio gyventojų ir kartu atspindi visų gyventojų pasaulėjautą.

Filme daugiausiai gvildenamos gyvenimo prasmingumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės prieš save ir kitus, problemos. Kiekvienas žmogus, gyvendamas be jokio tikslo, galiausiai pasijaučia sugniuždytas ir praranda bet kokį norą gyventi. Taip prasideda mėginimai įprasminti savo būtį, kas, žinoma, ne visiems iškart pasiseka. Vienas iš tokių atvejų – mūsų pagrindinis filmo herojus. Jam prireikia imtis kraštutinių priemonių tam, kad pagaliau suprastų, kiek daug žmogus turi. Tereikia atsimerkti ir pasiimti tai, kas tau duota. Visos žmogaus pamatinės problemos atskleidžiamos labai subtiliai ir jausmingai. Skaidant siužetą, galima atskirti tris pagrindines dalis: laimingą jaunystės gyvenimą ir santuokos pradžią, šeimyninio gyvenimo ir asmeninę krizes bei filmo kulminaciją – pakilimą virš savo žemiškų rūpesčių.

Filme sukurta labai skoninga atmosfera, kuri puikiai atspindi to laikmečio dvasią: senovinės dekoracijos, mediniai baldai, žemę siekiančios, romantiškos suknelės ir galantiškos manieros. Operatoriaus gebėjimai, žinoma, taip pat ne mažiau prisidėjo prie filmo nuotaikos kūrimo. Filme yra labai daug meniškai užfiksuotų kadrų, lyg iš seno fotografijos albumo. Žiema, Kalėdų išvakarės, lengvai besisukančios ore snaigės, sukuria ramią, šventinę nuotaiką. Filmo garso takelis nepaprastai gerai atitinka konkrečių scenų nuotaikas ir sustiprina jausminę dialogų ir monologų išraišką. Nors muzikos ir nebuvo daug, dainos parinktos labai skoningai. Muzika tarsi nuneša atgal į filmo laikus ir leidžia kartu su veikėjais pasivaikščioti snieguotomis miesto gatvėmis.

Kalbant apie faktines, tęstinumo ir asichroniškumo klaidas, filme palikta nemažai „klišių“. Pavyzdžiui, scenoje, kur George‘as pamato į vandenį įkritusį vyrą, yra aiškus garso ir vaizdo asinchroniškumas: girdima, kad vyras šaukiasi pagalbos, tačiau įsižiūrėjus matosi, kad vyro burna visiškai nejuda. Toliau, scenoje, kur George‘as, lydymas angelo sargo, ateina į kapines ir pamato artimo žmogaus kapą, viename kadre galima pamatyti ant antkapio užrašytas gimimo ir mirties datas, o po kelių sekundžių ta pati kadro dalis parodoma jau uždengta sniegu, nors realiai, net ir sningant, taip greitai šis įrašas nebūtų užpustytas. Taip pat, kuomet George‘as ir Clarence‘as yra išmetami iš Nick‘o baro, galime pastebėti, kad jie kažkokiu stebuklingu būdu susikeičia vietomis (stebint jų pozicijas, kuomet jie tempiami link durų baro viduje ir, kuomet yra išmetami į lauką). Filme yra tikrai nemažai ir daugiau tokių smulkmenų, kurių paprastai žiūrovai net nepastebi, bet, aišku, tai nesumažina filmo vertės ir visų jo privalumų.

Apibendrinimas

Apibendrinant, „Tai nuostabus gyvenimas“ – tai labai šviesus ir pamokantis filmas, kuris parodo, kaip žmonės nesugeba įvertinti to, ką gauna iš gyvenimo ir priverčia susimąstyti, kiek daug iš tiesų turi paprastas, vargingas žmogus. Filmo problemos aktualios ir dabartinėje, sumaterialėjusioje visuomenėje, tad kiekvienas iš žiūrovų šiame filme neabejotinai ras kažką įsimintino ir tikriausiai net nustebs, kuomet kai kuriose situacijose atpažins ir save.